Kiek vėsoki rugpjūčio vakarai.... Ir vis dėlto juose tiek daug VASAROS.... :) Kiekvieną kartą patenkame į unikalų laiko tašką... Tam tikrais atvejais vidinis pojūtis sufleruoja, kad mes jau buvome ČIA, žiūrėjome į ŠIAS gėles, kalbėjomės su ŠIAIS žmonėmis.... „Déjà vu“ (prancūziškai – jau matyta) yra terminas, kurį vienas pirmųjų panaudojo psichologas Émile'is Boiracas savo veikale „Ateities psichologija“, siekdamas apibūdinti žmogaus būseną, kai atrodo, kad kadaise jau buvome čia ir dabar, nors iš tikrųjų šis pojūtis objektyviai neturi nieko bendro su ankstesnės patirties prisiminimu. Kartais pojūtis, kad dabartinė situacija buvo išgyventa praeityje, būna toks stiprus, jog žmogus kuo rimčiausiai mėgina prisiminti tai, ko niekada nebuvo. Kažkokiu nesuprantamu būdu prisimena žmones, kurių anksčiau nebuvo sutikęs, kambario, į kurį įžengė pirmą kartą, interjerą ir spalvas, tariamus žodžius, kurių niekada anksčiau nebuvo sakęs, arba balsą, kurio šiame gyvenime niekada neteko girdėti.
Kuo déjà vu skiriasi nuo tikrojo prisiminimo? Kiekvienas žmogus prisimena vieną ar kitą praeities įvykį, kuris užsifiksavo atmintyje. Prisimename tuos įvykius, vaizdus, garsus, kvapus, kurie paliko mums neišdildomą įspūdį vaikystėje, bei tuos, kurie paprasčiausiai buvo įprasti: vasaros atostogas kaime, džiaugsmingai lojantį kaimynų šunį, gimtadienio torto skonį ir pan. Prisimename mums reikšmingas gyvenimo akimirkas: pirmąją meilę, diplomo įteikimo ceremoniją arba vestuves. Kai kurie gyvenimo momentai negrįžtamai dingo iš mūsų atminties. Santykis su praeitimi numano tam tikrą distanciją ir yra sudarytas iš prisiminimų, taip pat spragų prisiminimų grandinėje, t.y. tų praeities akimirkų, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių neprisimename. Déjà vu atveju distancija tarp dabarties akimirkos bei to, kas „prisimenama“, yra sunkiai suvokiama, todėl neretai déjà vu išgyvenimas laikomas dabarties prisiminimu, arba, kitu atveju, beasmenės praeities prisiminimu. Déjà vu patirtis atskleidžia kitokią realybę. Tuo metu atrodo, kad objektyvi, chronologinėmis priemonėmis matuojama laiko eiga nutrūksta, ir vietoj jos atsiranda neretai bauginantis susiskaidžiusio laiko pojūtis, realybės ribos pasidaro reliatyvios, o paties asmens, išgyvenančio déjà vu, santykis su jį supančiu pasauliu tampa tarytum neaiškus, neapčiuopiamas......
Déjà vu būsena neretai siejama su kitais racionaliai sunkiai paaiškinamais fenomenais, kuriuos sukuria asmens smegenų veikla, iškeldama amžinus klausimus žmogaus protui bei mokslui. Déjà vu išgyvenimas artimas déjà prévu – ateities numatymo patyrimui. Tiek vienu, tiek kitu atveju numanoma žmogaus pasąmonės veikla, kuri gali sukelti realiai nepatirtos situacijos prisiminimą, nepriklausomai nuo to, kur ji lokalizuota: praeityje, dabartyje ar ateityje. Ne mažiau įdomi – jamais vu (prancūziškai – niekada nematyta) būsena. Ji pasižymi tuo, kad asmuo, būdamas jam įprastoje aplinkoje, jaučiasi taip, lyg niekada anksčiau nebūtų ten buvęs. Déjà vu patyrimas savaime artimas prisiminimui, todėl be jokių abejonių, ieškant to x erdvėlaikio, kuris prisimenamas, bei nerandant jo realybėje ir gyvenimo įvykių grandinėje, neretai abstrahuojamasi nuo esamo aktualaus gyvenimo praeities bei mėginama išplėsti déjà vu veikimo spektrą iki praeitų gyvenimo įvykių prisiminimo. Iš tiesų šis požiūris paprastai būna glaudžiai susijęs su asmens religiniais įsitikinimais – tais atvejais, kai jie grindžiami reinkarnacijos, t. y. sielos persikūnijimo, doktrina. Déjà vu reiškinio tyrimo komplikuotumas ir negalėjimas paaiškinti, ką būtent prisimename, išgyvendami déjà vu būseną, sudaro palankią dirvą daugybei déjà vu aiškinimo hipotezėms atsirasti. Taigi déjà vu kilmės klausimas visada lieka atviras.
Nuoširdžiai Jūsų
Jelena Simonova RAGANA
Kuo déjà vu skiriasi nuo tikrojo prisiminimo? Kiekvienas žmogus prisimena vieną ar kitą praeities įvykį, kuris užsifiksavo atmintyje. Prisimename tuos įvykius, vaizdus, garsus, kvapus, kurie paliko mums neišdildomą įspūdį vaikystėje, bei tuos, kurie paprasčiausiai buvo įprasti: vasaros atostogas kaime, džiaugsmingai lojantį kaimynų šunį, gimtadienio torto skonį ir pan. Prisimename mums reikšmingas gyvenimo akimirkas: pirmąją meilę, diplomo įteikimo ceremoniją arba vestuves. Kai kurie gyvenimo momentai negrįžtamai dingo iš mūsų atminties. Santykis su praeitimi numano tam tikrą distanciją ir yra sudarytas iš prisiminimų, taip pat spragų prisiminimų grandinėje, t.y. tų praeities akimirkų, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių neprisimename. Déjà vu atveju distancija tarp dabarties akimirkos bei to, kas „prisimenama“, yra sunkiai suvokiama, todėl neretai déjà vu išgyvenimas laikomas dabarties prisiminimu, arba, kitu atveju, beasmenės praeities prisiminimu. Déjà vu patirtis atskleidžia kitokią realybę. Tuo metu atrodo, kad objektyvi, chronologinėmis priemonėmis matuojama laiko eiga nutrūksta, ir vietoj jos atsiranda neretai bauginantis susiskaidžiusio laiko pojūtis, realybės ribos pasidaro reliatyvios, o paties asmens, išgyvenančio déjà vu, santykis su jį supančiu pasauliu tampa tarytum neaiškus, neapčiuopiamas......
Déjà vu būsena neretai siejama su kitais racionaliai sunkiai paaiškinamais fenomenais, kuriuos sukuria asmens smegenų veikla, iškeldama amžinus klausimus žmogaus protui bei mokslui. Déjà vu išgyvenimas artimas déjà prévu – ateities numatymo patyrimui. Tiek vienu, tiek kitu atveju numanoma žmogaus pasąmonės veikla, kuri gali sukelti realiai nepatirtos situacijos prisiminimą, nepriklausomai nuo to, kur ji lokalizuota: praeityje, dabartyje ar ateityje. Ne mažiau įdomi – jamais vu (prancūziškai – niekada nematyta) būsena. Ji pasižymi tuo, kad asmuo, būdamas jam įprastoje aplinkoje, jaučiasi taip, lyg niekada anksčiau nebūtų ten buvęs. Déjà vu patyrimas savaime artimas prisiminimui, todėl be jokių abejonių, ieškant to x erdvėlaikio, kuris prisimenamas, bei nerandant jo realybėje ir gyvenimo įvykių grandinėje, neretai abstrahuojamasi nuo esamo aktualaus gyvenimo praeities bei mėginama išplėsti déjà vu veikimo spektrą iki praeitų gyvenimo įvykių prisiminimo. Iš tiesų šis požiūris paprastai būna glaudžiai susijęs su asmens religiniais įsitikinimais – tais atvejais, kai jie grindžiami reinkarnacijos, t. y. sielos persikūnijimo, doktrina. Déjà vu reiškinio tyrimo komplikuotumas ir negalėjimas paaiškinti, ką būtent prisimename, išgyvendami déjà vu būseną, sudaro palankią dirvą daugybei déjà vu aiškinimo hipotezėms atsirasti. Taigi déjà vu kilmės klausimas visada lieka atviras.
Nuoširdžiai Jūsų
Jelena Simonova RAGANA
RSS Feed
