Kasmet, artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams, eglutė puošiama tradiciškai – girliandomis ir žaisliukais, kaip tai darydavo mūsų tėvai ir seneliai, arba pagal naujausias šventinių puošmenų tendencijas. Nors šiomis dienomis žaliaskarės grožis užgožė tikrąją archajinę prasmę, niekas neabejoja, kad papuoštas medelis – esminis žiemos švenčių atributas, susijęs su nauja pradžia, viltimi, stebuklais, prisilietimu prie kasmet įvykstančios pasaulio atsinaujinimo paslapties.
Medžio kultas egzistavo visame pasaulyje visais laikais. Ten, kur auga pasaulio medis, yra Žemės centras – švenčiausia erdvės ir laiko vieta. Senovėje šventieji medžiai garbinti kaip mitiniai gyvybės simboliai ir laikyti dievybių, dvasių, kitų antgamtinių būtybių buveinėmis. Manoma, kad eglės puošimo tradicija kilo iš senovinio germanų tautų papročio. Švenčiant senųjų metų virsmą naujausiais buvo einama į mišką. Pasirinktą eglę apšviesdavo ugnimi, puošdavo margaspalviais audinių gabaliukais ir saldumynais. Einant ir šokant apie medį ratu buvo atliekamos tam tikros apeigos, žadinančios bundančios gamtos galias. Iki mūsų dienų liko tradicija šokti ratu apie eglutę, bet pirminė gamtos žadinimo ir jos nemirtingumo garbinimo prasmė seniai prarasta. Ilgainiui šalčiu alsuojančių eglaičių žmonės nešdavosi į namus, tvirtai pastatydavo ir puošdavo žvakėmis, vaisiais, riešutais bei šventiniais gardėsiais. Taip buvo sutinkama amžinai atsinaujinančios gamtos šventė. Eglių šakos neretai naudotos ir mantiniais tikslais – ateičiai pranašauti. Nors archajinėse kultūrose medis siejamas su pasaulio atsinaujinimu, vykstančiu pasitinkant Naujuosius metus, ši simbolinė kaita galiausiai prigijo ir krikščioniškoje tradicijoje, kai švenčiant Kristaus gimimo šventę atkurtas eglės puošimo paprotys. Šis įvykis dalija pasaulio istoriją į dvi eras. Tradiciškai tai periodas iki Kristaus gimimo ir kokybiškai kitoks laikas po jo gimimo, žadantis išganymą ir žmonijos išgelbėjimą. Būtent jį daug metų simbolizavo degančios žvakės ant Kalėdų eglės.
Šiais laikais itin retai Kalėdų eglė puošiama vaisiais, saldumynais ir žvakėmis. Tačiau XIX a., kai eglutės puošimo tradicija pasiekė apogėjų, saldžiosios dekoracijos konditeriams atnešdavo didžiulį pelną. Populiariausios eglutės puošmenos – apvalūs burbulai. Jie glaudžiai susiję su cikliškumu, atsinaujinimo ritmais ir sferos formos pasaulio simbolika. Vakarų Europoje pirmenybė tradiciškai teikiama raudoniems burbulams. Jie primena senąsias tradicijas, kai eglės puoštos obuoliais. Vis dėlto eglės puošimo magija atveria kūrybingai vaizduotei plačias galimybes, bet tik nuoširdžiai tikint stebuklais. Žaliaskarę derėtų puošti esant geros nuotaikos. Puiku, jei kai kurie žaisliukai atitinka geruosius pasakų ir mitų personažus arba toteminius gyvūnus. Kabinant tokį žaisliuką ant pasaulio medį reprezentuojančios eglutės mintyse galima išsakyti prašymą, norą arba sumanymą. Žaisliniai gyvūnai saugo ir stiprina tam tikras asmenines savybes: lapė – gudrumą, vilkas – drąsą, drugelis – savęs realizaciją ir pan. Fėjos, nykštukai, stebukladariai tradiciškai laikomi slapčiausių norų pildytojais. Visgi išskirtiniu maginiu poveikiu pasižymi savo rankomis sukurti žaisliukai, kiekvienam suteikiant tam tikrą paskirtį. Tikslinga kasmet sukurti bent vieną tokį žaisliuką iš kankorėžių, kriauklyčių, cinamono lazdelių, džiovintų augalų, nulipdyti iš molio ar suverti iš karoliukų. Laikant jį rankose derėtų spinduliuoti pačias pozityviausias mintis ir troškimus, įsivaizduoti, kad tai, apie ką jau kurį laiką svajojama, pagaliau išsipildė ir suteikė džiaugsmo. Tėvų ir senelių žaisliukus galima kabinti ant eglutės tik tuo atveju, jei šie gyveno laimingai. O vaikystės puošmenas – tik susijusias su džiugiais prisiminimais. Nevalia kabinti ant eglutės skilusio žaisliuko, kad ir koks būtų brangus.
Viename ankstesnių postų matėte mano puoštą šventinę eglutę. O kaip šiemet žaliaskarę papuošėte Jūs? ;)
Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA
Medžio kultas egzistavo visame pasaulyje visais laikais. Ten, kur auga pasaulio medis, yra Žemės centras – švenčiausia erdvės ir laiko vieta. Senovėje šventieji medžiai garbinti kaip mitiniai gyvybės simboliai ir laikyti dievybių, dvasių, kitų antgamtinių būtybių buveinėmis. Manoma, kad eglės puošimo tradicija kilo iš senovinio germanų tautų papročio. Švenčiant senųjų metų virsmą naujausiais buvo einama į mišką. Pasirinktą eglę apšviesdavo ugnimi, puošdavo margaspalviais audinių gabaliukais ir saldumynais. Einant ir šokant apie medį ratu buvo atliekamos tam tikros apeigos, žadinančios bundančios gamtos galias. Iki mūsų dienų liko tradicija šokti ratu apie eglutę, bet pirminė gamtos žadinimo ir jos nemirtingumo garbinimo prasmė seniai prarasta. Ilgainiui šalčiu alsuojančių eglaičių žmonės nešdavosi į namus, tvirtai pastatydavo ir puošdavo žvakėmis, vaisiais, riešutais bei šventiniais gardėsiais. Taip buvo sutinkama amžinai atsinaujinančios gamtos šventė. Eglių šakos neretai naudotos ir mantiniais tikslais – ateičiai pranašauti. Nors archajinėse kultūrose medis siejamas su pasaulio atsinaujinimu, vykstančiu pasitinkant Naujuosius metus, ši simbolinė kaita galiausiai prigijo ir krikščioniškoje tradicijoje, kai švenčiant Kristaus gimimo šventę atkurtas eglės puošimo paprotys. Šis įvykis dalija pasaulio istoriją į dvi eras. Tradiciškai tai periodas iki Kristaus gimimo ir kokybiškai kitoks laikas po jo gimimo, žadantis išganymą ir žmonijos išgelbėjimą. Būtent jį daug metų simbolizavo degančios žvakės ant Kalėdų eglės.
Šiais laikais itin retai Kalėdų eglė puošiama vaisiais, saldumynais ir žvakėmis. Tačiau XIX a., kai eglutės puošimo tradicija pasiekė apogėjų, saldžiosios dekoracijos konditeriams atnešdavo didžiulį pelną. Populiariausios eglutės puošmenos – apvalūs burbulai. Jie glaudžiai susiję su cikliškumu, atsinaujinimo ritmais ir sferos formos pasaulio simbolika. Vakarų Europoje pirmenybė tradiciškai teikiama raudoniems burbulams. Jie primena senąsias tradicijas, kai eglės puoštos obuoliais. Vis dėlto eglės puošimo magija atveria kūrybingai vaizduotei plačias galimybes, bet tik nuoširdžiai tikint stebuklais. Žaliaskarę derėtų puošti esant geros nuotaikos. Puiku, jei kai kurie žaisliukai atitinka geruosius pasakų ir mitų personažus arba toteminius gyvūnus. Kabinant tokį žaisliuką ant pasaulio medį reprezentuojančios eglutės mintyse galima išsakyti prašymą, norą arba sumanymą. Žaisliniai gyvūnai saugo ir stiprina tam tikras asmenines savybes: lapė – gudrumą, vilkas – drąsą, drugelis – savęs realizaciją ir pan. Fėjos, nykštukai, stebukladariai tradiciškai laikomi slapčiausių norų pildytojais. Visgi išskirtiniu maginiu poveikiu pasižymi savo rankomis sukurti žaisliukai, kiekvienam suteikiant tam tikrą paskirtį. Tikslinga kasmet sukurti bent vieną tokį žaisliuką iš kankorėžių, kriauklyčių, cinamono lazdelių, džiovintų augalų, nulipdyti iš molio ar suverti iš karoliukų. Laikant jį rankose derėtų spinduliuoti pačias pozityviausias mintis ir troškimus, įsivaizduoti, kad tai, apie ką jau kurį laiką svajojama, pagaliau išsipildė ir suteikė džiaugsmo. Tėvų ir senelių žaisliukus galima kabinti ant eglutės tik tuo atveju, jei šie gyveno laimingai. O vaikystės puošmenas – tik susijusias su džiugiais prisiminimais. Nevalia kabinti ant eglutės skilusio žaisliuko, kad ir koks būtų brangus.
Viename ankstesnių postų matėte mano puoštą šventinę eglutę. O kaip šiemet žaliaskarę papuošėte Jūs? ;)
Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA
