Neseniai savo puslapyje buvau pasidalinus daina, kurią sukūriau daugiau nei prieš dvidešimt metų. Būdama 17 metų, buvau šventai įsitikinusi, kad laimės bei pilnatvės jausmas tiesiogiai priklauso nuo mūsų minčių, tam tikros vidinės nuostatos bei noro gyventi šia diena. Taip, jau tada jaunatviško maksimalizmo įkvėpta nuojauta man kuždėjo, jog laimė nėra aukso obuoliais mintantis egzotiškas paukštis ryškiomis plunksnomis, kurį reikia gaudyti už uodegos ir neva tik Jos Didenybė Fortūna nuspręs, kada bei kokiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis ar į kokius apleistus brūzgynus įbridę ją pagaliau pagausime. Ne, besiklausydama savo pačios sukurto kiek banaloko dainos priedainio, suvokiu, kad jau tuo metu buvau kraštutinė dabartistė ir ryžtingai teigiau: „Palieski laimę - ji arti“!!! Štai taip ;) Iš laimės formulės „lengva ranka“ eliminuotas bet koks įmantrumas: belieka ištiesti ranką, pasiimti ją bei mėgautis. Ir, žinoma, būtinai pasidalinti su kitais ;) Visgi, kad ir kaip pozityviai nuteiktų šis imperatyvas, jame beviltiškai išlieka mįslingas laimės anapusybės principas.
Atsigręždama į pageltusio dienoraščio lapuose kažkada užrašytą dainos tekstą ir išsipylusios kavos dėmėse besimaudančias natas, nevalingai šypsausi savo pačios entuziazmui bei naivumui, kurio, tiesą sakant, ir dabar niekaip neišgyvendinu iš savo jautrios, bet pakylėtos kasdienės pasaulėjautos. Visgi šiandien, būdama keturiasdešimties metų moteris, santykį su laime, jos žemiškais kasdieniais pasireiškimais bei aukštesniu įprasminimu matau kiek kitaip. Kuo toliau, tuo labiau santykio su savo pačios laimingu ar galbūt kitokiu buvimu aš apskritai sąmoningai nevystau, jo nereflektuoju ir netematizuoju. Nuoširdžiai nustebau, jog apie tai išvis negalvoju. Dar daugiau: rašydama visa tai, staiga suvokiu, jog jau seniai nebeiškeliu klausimo, kurį kažkodėl paauglystės laikais girdėdavau daugybę kartų bei pati sau užduodavau taurios akistatos su savimi akimirkomis: „Ar aš esu laiminga?“...
Kiekvieną kartą, kai savęs to klausiame, įvyksta negrįžtamas judesys: paradoksaliu būdu išsprūsta bei suobjektinama kažkas svarbaus ir mes neišvengiamai sukuriame distanciją su tuo, kas pirmapradiškai glūdi mumyse bei sklinda iš mūsų pačių. Būti laiminga(am) nereiškia galvojimo apie tai, nuolatinio gilinimosi ar vertinimo, kiek esu laiminga(s), pasitelkus vieną ar kitą matavimo prietaiso funkciją atliekančią skalę. Net jeigu Tavo subjektyvi visapusiškai laimingo žmogaus savijauta verta dešimtuko, kai tik suvoki tai, tuoj pat nutolsti nuo to, su kuo ką tik buvai susitapatinus(ęs). Nevertinu. Nebemoku. Tiesiog, apnuoginusi kažkada ištatuiruotą sielą, pasineriu į patį buvimą, kuriame esu, suskliausdama bet kokį KAIP ir neieškodama šiam buvimui apibūdinimų, vertinimų, priskyrimo vienai ar kitai kategorijai bei kitų dalykų, kurie priverčia atskirti nuo savęs tai, kuo gyvenu.
Su MEILE,
Jelena Simonova RAGANA
© Jelena Simonova, 2020.
Atsigręždama į pageltusio dienoraščio lapuose kažkada užrašytą dainos tekstą ir išsipylusios kavos dėmėse besimaudančias natas, nevalingai šypsausi savo pačios entuziazmui bei naivumui, kurio, tiesą sakant, ir dabar niekaip neišgyvendinu iš savo jautrios, bet pakylėtos kasdienės pasaulėjautos. Visgi šiandien, būdama keturiasdešimties metų moteris, santykį su laime, jos žemiškais kasdieniais pasireiškimais bei aukštesniu įprasminimu matau kiek kitaip. Kuo toliau, tuo labiau santykio su savo pačios laimingu ar galbūt kitokiu buvimu aš apskritai sąmoningai nevystau, jo nereflektuoju ir netematizuoju. Nuoširdžiai nustebau, jog apie tai išvis negalvoju. Dar daugiau: rašydama visa tai, staiga suvokiu, jog jau seniai nebeiškeliu klausimo, kurį kažkodėl paauglystės laikais girdėdavau daugybę kartų bei pati sau užduodavau taurios akistatos su savimi akimirkomis: „Ar aš esu laiminga?“...
Kiekvieną kartą, kai savęs to klausiame, įvyksta negrįžtamas judesys: paradoksaliu būdu išsprūsta bei suobjektinama kažkas svarbaus ir mes neišvengiamai sukuriame distanciją su tuo, kas pirmapradiškai glūdi mumyse bei sklinda iš mūsų pačių. Būti laiminga(am) nereiškia galvojimo apie tai, nuolatinio gilinimosi ar vertinimo, kiek esu laiminga(s), pasitelkus vieną ar kitą matavimo prietaiso funkciją atliekančią skalę. Net jeigu Tavo subjektyvi visapusiškai laimingo žmogaus savijauta verta dešimtuko, kai tik suvoki tai, tuoj pat nutolsti nuo to, su kuo ką tik buvai susitapatinus(ęs). Nevertinu. Nebemoku. Tiesiog, apnuoginusi kažkada ištatuiruotą sielą, pasineriu į patį buvimą, kuriame esu, suskliausdama bet kokį KAIP ir neieškodama šiam buvimui apibūdinimų, vertinimų, priskyrimo vienai ar kitai kategorijai bei kitų dalykų, kurie priverčia atskirti nuo savęs tai, kuo gyvenu.
Su MEILE,
Jelena Simonova RAGANA
© Jelena Simonova, 2020.