Tikriausiai žinote, kad asmenybės susidvejinimo atveju viename kūne tarytum įsikuria dvi ir daugiau asmenybių, kurių kiekviena turi savarankišką gyvenimą: vardą, amžių, temperamentą, įpročius, gyvenimo istoriją, specifinį elgesį, įsitikinimus, pomėgius ir pan. Viena asmenybė nieko nenutuokia apie kitos asmenybės arba netgi kitų asmenybių buvimą tame pačiame kūne. Vienas Aš gyvena savo gyvenimą, po to įvyksta „persijungimas“ ir atsiranda kita asmenybė, kuri nieko neprisimena apie prieš tai buvusios asmenybės aktyvumą bei patirtį. Skirtingų asmenybių, esančių viename kūne įpročiai, pomėgiai bei įsitikinimai gali ne tik skirtis, bet ir prieštarauti vieni kitiems. Pavyzdžiui, viena asmenybė gali būti giliai tikinti bei pamaldi, o kita, priešingai, gali neigti bet kokią tikėjimo kaip vertybės reikšmę bei vadovautis su tikėjimo plotme prasilenkiančiais principais. Svarbu pabrėžti, kad tokiu atveju žmogus nieko nežino apie jame esančių asmenybių kismą ir taip pat – apie jame esančių asmenybių skaičių. Ir vis dėlto pasitaiko, kad žmogus suvokia įvairias jame esančias ir skirtingose situacijose besireiškiančias asmenybes, bet tai yra kitas atvejis. Kiekviena šių asmenybių „įsijungia“ tam tikroje situacijoje. Jos funkcija – apsaugoti žmogų nuo galimo streso, potencialios baimės ar nerimo.
Manoma, kad asmenybės susidvejinimui didelės įtakos turi vaikystėje bei suaugusiame amžiuje patirtos emocinės traumos bei išgyventos kritinės situacijos. Žmogaus psichika tvarkosi su stresą sukeliančiais įvykiais, paleisdama vieno ar kito gynybos mechanizmo veikimą, kuris leidžia žmogui išspręsti vidinį konfliktą ir tuo pačiu - adaptuotis prie pasikeitusios situacijos. Tačiau tam tikrais atvejais žmogus negali susitvarkyti su patirta trauma. Vidinis konfliktas išgyvenamas labai skausmingai: žmogus negali priimti tam tikros savo savybės, poelgio, susiklosčiusių aplinkybių arba įvykusios nelaimės. Tuomet balansuojama tarp kraštutinumų. Pavyzdžiui, žmogus, pasielgęs priešingai nei jam liepia sąžinės balsas bei nusižengęs savo vertybėms, pradeda balansuoti tarp gero savojo Aš ir blogo. Pastarojo jis negali priimti, savo ruožtu poelgis, kurį padarė, nuolat jam apie save primena. Arba, pavyzdžiui, žmogus patyręs emocinę traumą, artimo žmogaus mirtį, išsiskyrimą, susirgdamas nepagydoma liga ir kt., negalėdamas susigyventi su tuo, kas įvyko, gali pradėti balansuoti tarp savęs traumuoto, palūžusio ir kito savęs, kuris gyvena taip, lyg šios skausmingos patirties apskritai nebūtų. Atsiradusios dvi asmenybės tapatybės drastiškai neigia viena kitą, - jos negali koegzistuoti drauge. Būtent todėl, daugelio specialistų manymu, pradeda formuotis kitas Aš, kurio atsiradimas išsprendžia šį vidinį konfliktą bei išvaduoja žmogų nuo nepakeliamo emocinio skausmo. Naujasis Aš neprisimena skausmingos patirties, todėl dingsta būtinybė ją integruoti.
Mūsų dienomis vis dažniau sutinkamas kitokio pobūdžio asmenybės susidvejinimas, kuris yra sąmoningas, tačiau lygiai taip pat, kaip ir prieš tai aptartas, jis atlieka vidinio konflikto sprendimo funkciją. Pavyzdžiui, žmogus gali sukurti alternatyvųjį Aš virtualioje erdvėje ir būtent šiuo Aš vardu elgtis taip, kaip negalėtų sau leisti ir / ar neišdrįstų realiame gyvenime. Prie susidvejinimo mechanizmo prisidėjo ir „persirenginėjimo kultūros“ tendencija, kuri vis labiau populiarėja šiuolaikiniame pasaulyje. Žmogus, įgaudamas kito žmogaus išvaizdą arba netgi kitos būtybės pavidalą (pavyzdžiui herojaus iš animacinio filmo), tarytum įgyja naujų bruožų rinkinį ir tokiu būdu sukuria naują asmenybę, kuri užtikrina kitokį – patogesnį ir lengvesnį gyvenimą socialinėje aplinkoje. Tuomet įvyksta iliuzinis išsilaisvinimas iš įprastos tikrovės schemos diktuojamų taisyklių ir rėmų.
Priimkime save su viskuo, net jeigu gėda, pikta ar skaudu dėl kokio nors praeities poelgio, žodžio ar įsitikinimų, kurie dabar nepriimtini ir prisiminkime, jog tik nuoširdus savęs priėmimas bei atvirumas tam, kokie buvome savo praeityje, įgalina tikrus suvokimus bei pokyčius šiandien.
Su MEILE ir, kaip ir kiekvienam pasitaiko, kartais susidvejinus ;)
Jelena Simonova RAGANA
Manoma, kad asmenybės susidvejinimui didelės įtakos turi vaikystėje bei suaugusiame amžiuje patirtos emocinės traumos bei išgyventos kritinės situacijos. Žmogaus psichika tvarkosi su stresą sukeliančiais įvykiais, paleisdama vieno ar kito gynybos mechanizmo veikimą, kuris leidžia žmogui išspręsti vidinį konfliktą ir tuo pačiu - adaptuotis prie pasikeitusios situacijos. Tačiau tam tikrais atvejais žmogus negali susitvarkyti su patirta trauma. Vidinis konfliktas išgyvenamas labai skausmingai: žmogus negali priimti tam tikros savo savybės, poelgio, susiklosčiusių aplinkybių arba įvykusios nelaimės. Tuomet balansuojama tarp kraštutinumų. Pavyzdžiui, žmogus, pasielgęs priešingai nei jam liepia sąžinės balsas bei nusižengęs savo vertybėms, pradeda balansuoti tarp gero savojo Aš ir blogo. Pastarojo jis negali priimti, savo ruožtu poelgis, kurį padarė, nuolat jam apie save primena. Arba, pavyzdžiui, žmogus patyręs emocinę traumą, artimo žmogaus mirtį, išsiskyrimą, susirgdamas nepagydoma liga ir kt., negalėdamas susigyventi su tuo, kas įvyko, gali pradėti balansuoti tarp savęs traumuoto, palūžusio ir kito savęs, kuris gyvena taip, lyg šios skausmingos patirties apskritai nebūtų. Atsiradusios dvi asmenybės tapatybės drastiškai neigia viena kitą, - jos negali koegzistuoti drauge. Būtent todėl, daugelio specialistų manymu, pradeda formuotis kitas Aš, kurio atsiradimas išsprendžia šį vidinį konfliktą bei išvaduoja žmogų nuo nepakeliamo emocinio skausmo. Naujasis Aš neprisimena skausmingos patirties, todėl dingsta būtinybė ją integruoti.
Mūsų dienomis vis dažniau sutinkamas kitokio pobūdžio asmenybės susidvejinimas, kuris yra sąmoningas, tačiau lygiai taip pat, kaip ir prieš tai aptartas, jis atlieka vidinio konflikto sprendimo funkciją. Pavyzdžiui, žmogus gali sukurti alternatyvųjį Aš virtualioje erdvėje ir būtent šiuo Aš vardu elgtis taip, kaip negalėtų sau leisti ir / ar neišdrįstų realiame gyvenime. Prie susidvejinimo mechanizmo prisidėjo ir „persirenginėjimo kultūros“ tendencija, kuri vis labiau populiarėja šiuolaikiniame pasaulyje. Žmogus, įgaudamas kito žmogaus išvaizdą arba netgi kitos būtybės pavidalą (pavyzdžiui herojaus iš animacinio filmo), tarytum įgyja naujų bruožų rinkinį ir tokiu būdu sukuria naują asmenybę, kuri užtikrina kitokį – patogesnį ir lengvesnį gyvenimą socialinėje aplinkoje. Tuomet įvyksta iliuzinis išsilaisvinimas iš įprastos tikrovės schemos diktuojamų taisyklių ir rėmų.
Priimkime save su viskuo, net jeigu gėda, pikta ar skaudu dėl kokio nors praeities poelgio, žodžio ar įsitikinimų, kurie dabar nepriimtini ir prisiminkime, jog tik nuoširdus savęs priėmimas bei atvirumas tam, kokie buvome savo praeityje, įgalina tikrus suvokimus bei pokyčius šiandien.
Su MEILE ir, kaip ir kiekvienam pasitaiko, kartais susidvejinus ;)
Jelena Simonova RAGANA
RSS Feed
