Tikriausiai Jums teko ką nors girdėti apie garsios mūsų dienų dizainerės Carolinos Herreros kuriamas tendencijas šiuolaikinės mados pasaulyje? Peržiūrėjusi daugybę jos interviu bei pastarųjų metų kritikų kiek prieštaringai vertinamą kūrybą, pagaliau supratau, kodėl išskiriu būtent ją. Ir štai, Miela Skaitytoja (ar Skaitytojau), ir vėl dalinuosi su Tavimi savo skubančiomis mintimis :)
Kodėl rašau būtent apie drabužių dizainerę, o ne kokią nors, pavyzdžiui, „Ekstrasensų mūšių“ eteryje išgarsėjusią raganą? Tik todėl, kad nežiūriu „Ekstrasensų mūšių“, o ši legendinė dizainerė, man regis, yra puikus pavyzdys, iliustruojantis, jog INTUICIJA yra vienas svarbiausių žmogui duotų orientavimosi bei veikimo šiame pasaulyje „įrankių“. Taip, neturėdama šios srities išsilavinimo, drąsioji Carolina savo mados imperiją sukūrė INTUITYVIAI, stebindama netikėtais spalvinių derinių sprendimais, geometrinių formų kontrastais, prabangių tekstūrų žaismu ir tam tikra prasme pranašaudama savo kuriamomis vizijomis besikeičiantį požiūrį į tai, ką iš tiesų išreiškia žmogaus išorė. Transliuodama išskirtinai moterišką požiūrį į kūrybą, ši dizainerė taktiškai apeina nusistovėjusias taisykles ir, kaip man pasirodė, demonstruoja išskirtinį dėmesį toms detalėms, kurios nėra vien tik įvaizdžio dalis, bet pirmiausia - tam tikra giliai asmeninės pasaulėjautos išraiška. Galbūt todėl čia nerasite apibrėžtos koncepcijos, kuri aiškiai apibūdintų, kas yra stilius, elegancija ar glamūras à la Carolina Herrera. Tačiau jos atveriamoje mados saloje yra vietos intuityviam šių dalykų pajautimui: Tu turi teisę atrodyti taip, kaip Tu nori – senamadiškai, ekstravagantiškai, pankiškai ar net nuobodžiai, jei tik tai rezonuoja su tuo, kaip Tu jautiesi ir ką Tu nori pasakyti pasauliui. Dar daugiau: mes, aš ir Tu, galime visiškai skirtingai suprasti stilių ir net jeigu kiekvieno mūsų supratimas prasilenkia su vadovėliniu šios sąvokos apibrėžimu arba mes apskritai nesidomime mados pasauliui priklausančiomis duotybėmis ir sąvokomis, įsigilinę į tai, kas yra stilius Tau, bei kas - man, mes paradoksaliu būdu galime susikalbėti. Tačiau įdomiausia yra tai, jog, diskutuodami apie stilių, kaip jį suprantame, mes prieisime prie kur kas slėpiningesnių ir pirmapradiškesnių Tavo ir mano realybės plotmių – ten, kur esame visiškai nuogi, jautrūs ir pažeidžiami. Mano raganiška INTUICIJA sako, jog mada prasideda būtent čia, o ne podiumuose, kurie demonstruoja išbaigtas rudens / žiemos ir pavasario / vasaros kolekcijas. Drabužis nėra vien tik praktinių sprendimų rezultatas, - jis pratęsia Tave kaip unikalią, bet be galo sudėtingą visumą, į kurią yra organiškai įpintos išgyvenamos emocijos, patirčių grandinės, jų priėmimas ar drastiškas išsižadėjimas, kompleksai, iššūkiai, nuojautos, pranašystės, kam priimtina - praeitų gyvenimų prisiminimai, galiausiai - nuotaika, tas gyvasis ČIA IR DABAR, kuris liudija, jog gyveni, sieja Tave su Tavo pasauliu ir sukuria rakursą, kurį pasitelkus šiandien nori save išreikšti būtent taip, kaip dabar..... ar galbūt nori tiesiog nuo visų pasislėpti.......
Atsigręžiu į save.... Taip, mano išvaizda daugeliui nesuprantama, kai kam atrodo provokuojanti, neretai sukelianti pasipyktinimą, kandų šaipymąsi ir lyg magnetas traukianti įmantriausių „epitetų“ šleifą.... Bet aš kaip niekas kitas žinau, jog tai, kaip atrodau, yra tam tikras savęs teigimas iš to giliausio taško, kuriame esu labiausiai pažeidžiama.... Nes fizinė negalia, kuri, kaip įprasta manyti, jokia prasme nesuderinama su grožiu, dar ankstyvosios vaikystės laikais virto patirtimi, kuri šaukte šaukėsi pripažinimo, jog manyje bent kažkas yra gražaus. Ji reikalavo kažko svarbaus, kas būtų ne šiaip išreikšta, bet išrėkta toms akims, kuriomis į mane žiūrėjo pasaulis. Jei mergaitė, šiuo atveju aš, auga su vis stipriau ją sukaustančia išorinio pasaulio padiktuota taisykle, pagal kurią atrofavusius kojų raumenis būtinai visą gyvenimą reikia slėpti, o apranga turi būti tokia, kad ji bent dalinai maskuotų fizinės negalios pasireiškimus, radikalus priešinimasis šitaip programuojamam slėpimuisi ilgainiui iššaukė jautrią, bet tuo pačiu pergalingą atidengtų kojų, tokių, kokios jos yra, manifestaciją ir reikalavimą pagaliau pripažinti, jog fizinis grožis nėra banali simetrija, liudijanti žmogaus fizinę sveikatą.... Negalia išraiškos požiūriu yra didžiulė GALIA. Ji yra savaip ir ypatingai graži amžino trapumo ir pažeidžiamumo akivaizdoje. Ji yra lygiateisė žmogiškos kūniškos būties atmaina šiame pasaulyje greta daugybės kitų galimų. Ji diktuoja savus, iš esybės gelmių plaukiančius stiliaus sprendimus, kurie savo gyvybingumu praplečia įprastą suvokimą to, kas yra gražu ar mažų mažiausiai leidžia grožį pamatyti naujai - kitaip... Tik neseniai supratau, KAIP iš tiesų tai yra svarbu. Niekada negirdėjau, kad Carolina Herrera, nuo kurios pradėjau rašyti šį tekstą, būtų ką nors užsiminus apie fizinę negalią turinčių žmonių madą. Tačiau tas individualaus stiliaus kūrimo algoritmas, kuris persmelkia jos kūrybą, neįmanomas be rūpestingo prisilietimo prie pačių jautriausių stygų, kokias turime kiekvienas savo gelmėse.
Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA
Kodėl rašau būtent apie drabužių dizainerę, o ne kokią nors, pavyzdžiui, „Ekstrasensų mūšių“ eteryje išgarsėjusią raganą? Tik todėl, kad nežiūriu „Ekstrasensų mūšių“, o ši legendinė dizainerė, man regis, yra puikus pavyzdys, iliustruojantis, jog INTUICIJA yra vienas svarbiausių žmogui duotų orientavimosi bei veikimo šiame pasaulyje „įrankių“. Taip, neturėdama šios srities išsilavinimo, drąsioji Carolina savo mados imperiją sukūrė INTUITYVIAI, stebindama netikėtais spalvinių derinių sprendimais, geometrinių formų kontrastais, prabangių tekstūrų žaismu ir tam tikra prasme pranašaudama savo kuriamomis vizijomis besikeičiantį požiūrį į tai, ką iš tiesų išreiškia žmogaus išorė. Transliuodama išskirtinai moterišką požiūrį į kūrybą, ši dizainerė taktiškai apeina nusistovėjusias taisykles ir, kaip man pasirodė, demonstruoja išskirtinį dėmesį toms detalėms, kurios nėra vien tik įvaizdžio dalis, bet pirmiausia - tam tikra giliai asmeninės pasaulėjautos išraiška. Galbūt todėl čia nerasite apibrėžtos koncepcijos, kuri aiškiai apibūdintų, kas yra stilius, elegancija ar glamūras à la Carolina Herrera. Tačiau jos atveriamoje mados saloje yra vietos intuityviam šių dalykų pajautimui: Tu turi teisę atrodyti taip, kaip Tu nori – senamadiškai, ekstravagantiškai, pankiškai ar net nuobodžiai, jei tik tai rezonuoja su tuo, kaip Tu jautiesi ir ką Tu nori pasakyti pasauliui. Dar daugiau: mes, aš ir Tu, galime visiškai skirtingai suprasti stilių ir net jeigu kiekvieno mūsų supratimas prasilenkia su vadovėliniu šios sąvokos apibrėžimu arba mes apskritai nesidomime mados pasauliui priklausančiomis duotybėmis ir sąvokomis, įsigilinę į tai, kas yra stilius Tau, bei kas - man, mes paradoksaliu būdu galime susikalbėti. Tačiau įdomiausia yra tai, jog, diskutuodami apie stilių, kaip jį suprantame, mes prieisime prie kur kas slėpiningesnių ir pirmapradiškesnių Tavo ir mano realybės plotmių – ten, kur esame visiškai nuogi, jautrūs ir pažeidžiami. Mano raganiška INTUICIJA sako, jog mada prasideda būtent čia, o ne podiumuose, kurie demonstruoja išbaigtas rudens / žiemos ir pavasario / vasaros kolekcijas. Drabužis nėra vien tik praktinių sprendimų rezultatas, - jis pratęsia Tave kaip unikalią, bet be galo sudėtingą visumą, į kurią yra organiškai įpintos išgyvenamos emocijos, patirčių grandinės, jų priėmimas ar drastiškas išsižadėjimas, kompleksai, iššūkiai, nuojautos, pranašystės, kam priimtina - praeitų gyvenimų prisiminimai, galiausiai - nuotaika, tas gyvasis ČIA IR DABAR, kuris liudija, jog gyveni, sieja Tave su Tavo pasauliu ir sukuria rakursą, kurį pasitelkus šiandien nori save išreikšti būtent taip, kaip dabar..... ar galbūt nori tiesiog nuo visų pasislėpti.......
Atsigręžiu į save.... Taip, mano išvaizda daugeliui nesuprantama, kai kam atrodo provokuojanti, neretai sukelianti pasipyktinimą, kandų šaipymąsi ir lyg magnetas traukianti įmantriausių „epitetų“ šleifą.... Bet aš kaip niekas kitas žinau, jog tai, kaip atrodau, yra tam tikras savęs teigimas iš to giliausio taško, kuriame esu labiausiai pažeidžiama.... Nes fizinė negalia, kuri, kaip įprasta manyti, jokia prasme nesuderinama su grožiu, dar ankstyvosios vaikystės laikais virto patirtimi, kuri šaukte šaukėsi pripažinimo, jog manyje bent kažkas yra gražaus. Ji reikalavo kažko svarbaus, kas būtų ne šiaip išreikšta, bet išrėkta toms akims, kuriomis į mane žiūrėjo pasaulis. Jei mergaitė, šiuo atveju aš, auga su vis stipriau ją sukaustančia išorinio pasaulio padiktuota taisykle, pagal kurią atrofavusius kojų raumenis būtinai visą gyvenimą reikia slėpti, o apranga turi būti tokia, kad ji bent dalinai maskuotų fizinės negalios pasireiškimus, radikalus priešinimasis šitaip programuojamam slėpimuisi ilgainiui iššaukė jautrią, bet tuo pačiu pergalingą atidengtų kojų, tokių, kokios jos yra, manifestaciją ir reikalavimą pagaliau pripažinti, jog fizinis grožis nėra banali simetrija, liudijanti žmogaus fizinę sveikatą.... Negalia išraiškos požiūriu yra didžiulė GALIA. Ji yra savaip ir ypatingai graži amžino trapumo ir pažeidžiamumo akivaizdoje. Ji yra lygiateisė žmogiškos kūniškos būties atmaina šiame pasaulyje greta daugybės kitų galimų. Ji diktuoja savus, iš esybės gelmių plaukiančius stiliaus sprendimus, kurie savo gyvybingumu praplečia įprastą suvokimą to, kas yra gražu ar mažų mažiausiai leidžia grožį pamatyti naujai - kitaip... Tik neseniai supratau, KAIP iš tiesų tai yra svarbu. Niekada negirdėjau, kad Carolina Herrera, nuo kurios pradėjau rašyti šį tekstą, būtų ką nors užsiminus apie fizinę negalią turinčių žmonių madą. Tačiau tas individualaus stiliaus kūrimo algoritmas, kuris persmelkia jos kūrybą, neįmanomas be rūpestingo prisilietimo prie pačių jautriausių stygų, kokias turime kiekvienas savo gelmėse.
Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA
RSS Feed
