APIE LĖLES

           Po truputį įsileidžiu naujas lėles į savo pasaulį. Išlaisvinu būtybes iš klampios nebūties, kad jos BŪTŲ.. Ankstyvo pavasario lėlės, kvėpuojančios rudens lašais, – pačios liūdniausios, suvertos iš matinių mėnulio akmens ir žadeito karoliukų, išlipdytos iš rūpestingų rankų sušildyto molio, “pakabinusios” mažas nosytes bei pretenzingai žiūrinčios savo didelėmis akrilinėmis akimis į mano veidą, nusėtą ilgalaikės nemigos ženklais.... Jos klausia manęs: “Jelena, kodėl reikia BŪTI?” Pamaniau, nieko sau - atgalinis ryšys! Begėdė kaprizinga padėka už precizišką demiurginę veiklą! Kiek tame lengvai atpažįstamų žmogiškų nuostatų atvaizdų, skęstančių rutinose, siunčiančių į Dangų šį pamatinį klausimą bei nejaučiančių savo venose kunkuliuojančio atsakymo į jį. Tikriausiai banalu rašyti apie tai, kodėl svarbu BŪTI (o ne būti): čia, šiandien, dabar, pilnai, nuoširdžiai, nemeluojant sau. Apie tai mūsų dienomis rašo tūkstančiai straipsnių, kurių jau niekas neskaito. Manęs nuo ryto iki vakaro žmonės klausia apie jų ateitį, bet retas žino, kad gyvenu absoliučioje dabartyje ir visai nesidomiu savo pačios ateitimi. Hiperbolizuotas jautrumas turi nuostabią išvirkščiąją pusę. Jis sukuria gyvybės impulsus, ypatingą buvimo būdą, kurio neiškeisčiau į nieką pasaulyje. Aš nepažįstu rutinos.... Bet, dirbdama su žmonėmis, žinau, jog liūdesį ir beviltiškumo jausmą neretai sukelia būtent tas sustingęs jausmas, kad n metų niekas nesikeičia. Tačiau taip kartais norisi duoti stebuklingų vaistų, kurie prižadintų suvokimą, jog tam, kad kažkas pagaliau pasikeistų, reikia išmokti BŪTI. Ok, nenuleisiu rankų, kursiu džiaugsmo vitaminus ir, kiek galėsiu, įkvėpsiu savo ir svetimas lėles BŪTI. Svarbiausia, kad tos nusivylusios bei iš nevilties klausiančios akys vieną dieną nevirstų mano pačios akimis, atsispindinčiomis šaltame veidrodyje.

Jelena Simonova ragana