Šį kartą norėčiau parašyti apie tai, kaip išsigrynina kiekvieno(s) mūsų gyvenimo tempas ir kaip tvarkytis su neatitikimu tarp to, kur bei kame save matome savo svajonių prerijose, bei paprasto žmogiško suvokimo, jog laikas bėga, „o aš vis dar esu čia“... Panagrinėkime SĄSTINGIO patirtį.
Kai kurie Jūsų laiškeliuose bei konsultacijų metu dalinatės, jog pasinerdami į savo kasdienę rutiną, esate tarytum šio pasaulio vyksmo bei kitų žmonių gyvenamų gyvenimų stebėtojai. Atrodo, kad kitų žmonių gyvenime vis nutinka kažkas naujo. Kažkas (tik ne Tu) sutinka antrąją pusę ar net susituokia. Kai kurie draugai (tik kažkodėl ne Tu) susilaukia vaikų vieną po kito. Kažkas (bet ir vėl ne Tu) sparčiai bei užtikrintai kyla karjeros laiptais. Kažkam (bet ir vėl ne Tau) suteiktas jau antras kvalifikacinis magistro laipsnis. Kažkas nusiperka automobilį ar išsvajotą būstą. O kai kas, kol Tu užstrigai keistai susiklosčiusių aplinkybių pinklėse, ryžtasi radikaliems pokyčiams - palieka gimtąją žemę bei, besidalindamas spalvingomis nuotraukomis socialiniuose tinkluose, erzina savo gera nuotaika bei sparčiai augančiu pasisekimu svetur. Tuomet, žmogau, stebi kitų žmonių greitai besisukančias gyvenimo karuseles savo apatišku, bet alkanu žvilgsniu ir su didžiausiu nusivylimu pagauni save suvokiantį ar suvokiančią, jog metai bėga, o Tavo gyvenime niekas nesikeičia. ABSOLIUČIAI NIEKAS.... Viskas tas pat ir taip pat. Tas pat nuobodus darbas, į kurį laikaisi įsikibęs ar įsikibusi tik dėl to, jog nesitiki, kad galėtum surasti kažką geresnio bei savęs realizacijos požiūriu įdomesnio. Tie patys namai ir pinigų stygius. Jų neužtenka net minimalistiniam remontui, - jau nekalbant apie naują būstą. Ta pati vienatvė, nuo kurios nebėra jėgų bėgti arba tie patys santykiai, kurie vis neužpildo Tavo širdies tuo, kas svarbiausia ir todėl jautiesi amžinai vieniša(s). Tos pačios baimės, ta pati depresija ir tas pat nuovargis nuo nieko naujo neatveriančios monotonijos.....
Jeigu atpažįsti šiuose pamąstymuose savo minčių nuotrupas ir jau kurį laiką ar galbūt jau seniai jauti, lyg visą Tavo esybę būtų prarijęs paralyžiuojantis sąstingis, neleidžiantis judėti į priekį bei mėgautis kur kas dinamiškesne kasdienybe, stabtelk ir panagrinėk, kodėl Tavo gyvenime taip vyksta. Aš pamėginsiu Tau padėti ar bent užvesti Tave ant kelio.
Pirmiausia svarbu suprasti, jog kiekviena(s) pasižymime unikalia kokybiškai skirtingų gyvenimo etapų tvarka ir savitu gyvenimo tempu, kurio forsavimas – drastiškas bandymas pagreitinti arba, priešingai, sulėtinti, neišvengiamai sukelia stresą. Tai reiškia, jog visiškai natūralu, jog vieno žmogaus metai būna kupini įsimintinų įvykių bei pokyčių, savo ruožtu kito žmogaus gyvenime per tuos pačius metus nieko reikšmingo neįvyksta. Tad savo gyvenimo tempą tikslinga vertinti tik akistatoje su savimi ir savo savijauta, nelyginant savęs su kitais, pavyzdžiui, artimaisiais, geriausiais draugais arba socialiniuose tinkluose sekamais veidais. Pamėgink visiškai atsiriboti nuo aplinkinių žmonių įvykių bei pasiekimų, surask laiko sau ir atsakyk į šiuos klausimus: kas Tau asmeniškai svarbaus ir būtinai džiuginančio nutiko per pastaruosius metus? Kurie šių įvykių ar pokyčių yra išskirtinai Tavo nuopelnas ar Tavo pastangų rezultatas bei kuriuos galėtum pavadinti Fortūnos dovana? Daug aiškesnis vaizdas susidarys, jei esminius svarbių įvykių ar savo pasiekimų punktus užfiksuosi raštu. Taip pat reikėtų nuoširdžiai atsakyti į klausimą, kas nutiko per šiuos metus ne itin malonaus? Kokie nutikimai visiškai nepriklausė nuo Tavo pasirinkmų bei pastangų ir kuriuos drąsiai galėtum įvardyti, kaip per savo žioplumą, neatsakingumą ar neveiklumą patirtą fiasko ar pralaimėjimą?
Reikėtų susirūpinti tuo atveju, jeigu pasirodytų, jog metų bėgyje neįvyko nieko, dėl ko galėtum savimi didžiuotis, bei stulpelyje su nemaloniais, dėl Tavo kaltės, iniciatyvos ar motyvacijos stokos įvykusiais „paslydimais“ atsirado du globalūs punktai (arba daugiau) ir dėl to tikrai jautiesi blogai. Kokia yra pagrindinė šio sąstingio, kuriame skęsti, priežastis? Išskiriu bent kelias galimų priežasčių.
Viena paprasčiausių priežasčių – banalus TINGĖJIMAS. Kartais mes mėginame pasiteisinti, jog neturime laiko, nors iš tiesų jį iššvaistome veikloms, kurios neįneša į mūsų kasdienę savivoką jokios aukštesnės prasmės, užtat laiko „suvalgo“ išties labai daug. Pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidimai, serialų žiūrėjimas, besaikis valgymas ar plepėjimas telefonu. Jei užsibūname tuščiose veiklose, bėgdami nuo to, ką iš tiesų turime atlikti, svarbių gyvenimiškų užduočių ir tikslų iškėlimas ir tuo labiau - jų įgyvendinimas vėl ir vėl nusikelia rytdienai arba viskas atliekama paskutinę minutę ir dėl to katastrofiškai nukenčia kokybė. Jeigu kaltės jausmas vėl ir vėl Tave aplanko dėl to, jog valandų valandas vis atidedi kažką svarbaus bei užpildai savo laiką giliai įtraukiančiu, bet Tau niekuo nenaudingu užsiėmimu, didelė tikimybė, jog būtent Tavo TINGĖJIMAS yra Tavo sąstingio priežastis, kad ir kurioje gyvenimo srityje jis reikštųsi.
Kitas ir gana platus priežasčių spektras – įvairios BAIMĖS, SUSIJUSIOS SU NEPAKANKAMU SAVĘS VERTINIMU, priešdepresinės ar net DEPRESINĖS BŪSENOS. Tokiu atveju atsisakome imtis kažko naujo, bijodami, jog (ir vėl) nepasiseks ir tuomet dar labiau save nuvertinsime. Būtent šios priežastys neretai trukdo užmegzti artimus santykius, imtis naujos veiklos ar harmoningai bei kūrybingai sąveikauti esamame santykyje. Depresija yra klastinga vien todėl, jog nuo tam tikro momento virsta patogiu „įrankiu“ ir kai kuriems mūsų padeda pateisinti motyvacijos stoką kažką keisti savo gyvenime iš esmės. Tuomet atsiranda vidinė nuostata, jog gyvenimas pradės kunkuliuoti visu pajėgumu tik tada, kai pilnai pasveiksiu. Vidinė baimė, jog vieną dieną reikės pradėti aktyviai veikti bei sąmoningai ar nesąmoningai pasireiškiantis priešinimasis aktyvumui kaip pareigai, neretai pratęsia depresijos erdvėlaikį kaip vienintelę galimybę ir toliau gyventi „šiltnamio“ sąlygomis, kai Tavęs niekas neteisia ir nekritikuoja dėl Tavo neveiklumo, o jei net ir išdrįsta apkaltinti, jog jau daugybę metų stovi toje pačioje vietoje, Tu turi šimtaprocentinį pasitesinimą – savo ligą. Kaip atskirti: iš tiesų sergi ar galbūt depresyvi būsena virto į vis labiau ir labiau Tave skandinančia buka „komforto zona“, kai gali sau leisti (O, Dieve....) net neišlipti ryte iš nugulėtos lovos? Tai be galo sudėtingas klausimas. Visgi aš nuoširdžiai siūlyčiau kiekvienam, kuris yra paliestas depresijos gniaužtų, perdėto jautrumo ar kartas nuo karto pasireiškiančių nerimo priepuolių bent pamėginti pasigilinti į tai, kokį vaidmenį šios būsenos atlieka gyvenime ir ypatingai, kokiose situacijose jos visgi labiau padeda nei trukdo, parūpina savotišką neliečiamybės statusą, „legalizuoja“ neveiklumą, nusisukimą nuo gyvenimo vyksmo bei paaiškina patiriamą sąstingį. Galų gale, jeigu praėjus metams nuo gydymo pradžios visiškai niekas nesikeičia, o kaltės jausmas lyg Tavo esybės gelmėse įkalinta auganti laukinė katė vis labiau drasko Tavo vidinės erdvės sienas, verta patyrinėti, kas Tau asmeniškai yra depresija ar nerimas bei kaip jie reiškiasi Tavo unikalioje gyvenimiškoje patirtyje? O jeigu vieną dieną jų nebeliktų, kaip priimtum žinią, jog nebeturi už ko slėptis? Ar nėra taip, kad verdiktas, jog iš tiesų nebesergi, išmuša pagrindą po Tavo kojomis? Tai yra be galo sunkūs, provokuojantys klausimai, kurie daugelį supykdo. Bet, patikėkite, tikrai verta sau juos užduoti.
Neretai pakliūname į sąstingį lyg sandariai uždarytą „užburtą“ ratą, kai BIJOME PALEISTI TAI, KAS JAU ATGYVENO bei savo nefunkcionalumu užkrauna mums didžiulę naštą, kurią, keikdami aplinkybes, kažkodėl savanoriškai ir gana ilgai nešiojamės ant savo pečių. Vengiame pripažinti, kad kažkas mūsų gyvenime išsisėmė, pasibaigė ir, bijodami nežinios, su kuria tektų akis į akį susidurti išėjus iš šio „užburto“ rato, stengiamės žūtbūt jame pasilikti bei save įtikinti, jog mus iš bėdos tenkina esama situacija. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai atvirai pripažįstame, jog nesame patenkinti bei laimingi, bet vis tiek liekame inertiški, vėl ir vėl suteikdami beviltiškai situacijai ar žmogui, kuris daugybę kartų nuvylė, dar vieną šansą. Po to – dar vieną. Ir taip iki begalybės..... Svarbu pabrėžti, jog iš tokio „užburto“ rato kiekvienas galime išeiti TIK savo valios pastangomis bei atvirai pripažinę sau, jog tai, kas vyksta vienoje ar kitoje gyvenimo srityje, nebedžiugina, o daugybiniai bandymai kažką keisti iš esmės nedavė rezultato, kokio tikėjomės. Pasiteisinimų gali būti daug. Pavyzdžiui, mes palaikome destruktyvius, niekur nevedančius santykius finansiniais arba praktiniais sumetimais, dėl vaikų arba tiesiog bijodami vienatvės. Labai svarbu, kad suprastum, jog net ir per vėlai padėtas taškas atveria naują gyvenimo puslapį, kurio turinys didžia dalimi priklausys nuo Tavęs.
Galiausiai, net jeigu savo laiką leidi kitaip nei aplinkiniai žmonės, atmeti nusistovėjusias socialines normas, laužai taisykles, reguliariai leidi sau tinginiauti ir niekur neskubėti arba, priešingai, dirbi viršvalandžius, - kad ir kaip leistum sau būti, Tu turi pilną teisę gyventi taip, kaip Tu nori. Kai kurių žmonių gyvenime sąlyginis sąstingis yra visiškai natūrali būsena ir ji yra pateisinama, jei tik joje jaučiamasi gerai bei ji vienu ar kitu savo pasireiškimu neskriaudžia kitų gyvų būtybių. Šiuo atveju nekalbu apie kažkieno principus, kuriuos gali užgauti Tavo kitoniškas gyvenimo būdas, ar kitų žmonių neišsipildžiusius lūkesčius Tavo atžvilgiu. Palikime juos jiems! Tu neprivalai tekėti arba vesti, jei turi poreikį gyventi kitaip nei dauguma arba Tavo tėvai. Tu neprivalai sekmadieniais lankytis bažnyčioje, jeigu dvasinio įkvėpimo šaltinį radai kitur. Neprivalai atrodyti taip, kad organiškai įsilietum į kitų žmonių saugų įsivaizdavimą, kokia turėtų būti Tavo išorė. Tas pat pasakytina ir apie Tavo laiko užpildymą tuo, kas Tavo prioritetų sąraše pažymėta pirmu punktu. Kažkam teikia džiaugsmo daug ir sunkiai dirbti bei įprasminti savo darboholizmą globaliu pirkiniu. Kažkam didžiulė laimė – šeima bei vaikai ir būtent rūpinimasis jais prasmingai užpildo laiką. Kai kam svarbu kelti ilgalaikius tikslus bei galiausiai su triumfu bei fejerverkais švęsti dar vienos gyvenimo viršūnės pasiekimą. Kai kam užtenka minimumo – duonos, vandens, apdulkėjusių keturių sienų ir kuklaus stogo virš galvos, kad tik liktų laiko gurmaniškam proto maistui - skaitymui arba sielos padiktuotų vaizdinių išlaisvinimui - tapybai. Jei tai, KUO bei KAIP užpildai savo laiką nesukelia kaltės jausmo ir neišprovokuoja kompulsyvaus vėl ir vėl pasireiškiančio poreikio lyginti save su kitais žmonėmis, vadinasi atradai optimalų savo esybės skleidimosi šiame pasaulyje rakursą bei tempą ir Tau puikiai pavyko suformuoti įgūdžius, padedančius užpildyti savo gyvenimo erdvę bei laiką prasmingai.
Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA
Kai kurie Jūsų laiškeliuose bei konsultacijų metu dalinatės, jog pasinerdami į savo kasdienę rutiną, esate tarytum šio pasaulio vyksmo bei kitų žmonių gyvenamų gyvenimų stebėtojai. Atrodo, kad kitų žmonių gyvenime vis nutinka kažkas naujo. Kažkas (tik ne Tu) sutinka antrąją pusę ar net susituokia. Kai kurie draugai (tik kažkodėl ne Tu) susilaukia vaikų vieną po kito. Kažkas (bet ir vėl ne Tu) sparčiai bei užtikrintai kyla karjeros laiptais. Kažkam (bet ir vėl ne Tau) suteiktas jau antras kvalifikacinis magistro laipsnis. Kažkas nusiperka automobilį ar išsvajotą būstą. O kai kas, kol Tu užstrigai keistai susiklosčiusių aplinkybių pinklėse, ryžtasi radikaliems pokyčiams - palieka gimtąją žemę bei, besidalindamas spalvingomis nuotraukomis socialiniuose tinkluose, erzina savo gera nuotaika bei sparčiai augančiu pasisekimu svetur. Tuomet, žmogau, stebi kitų žmonių greitai besisukančias gyvenimo karuseles savo apatišku, bet alkanu žvilgsniu ir su didžiausiu nusivylimu pagauni save suvokiantį ar suvokiančią, jog metai bėga, o Tavo gyvenime niekas nesikeičia. ABSOLIUČIAI NIEKAS.... Viskas tas pat ir taip pat. Tas pat nuobodus darbas, į kurį laikaisi įsikibęs ar įsikibusi tik dėl to, jog nesitiki, kad galėtum surasti kažką geresnio bei savęs realizacijos požiūriu įdomesnio. Tie patys namai ir pinigų stygius. Jų neužtenka net minimalistiniam remontui, - jau nekalbant apie naują būstą. Ta pati vienatvė, nuo kurios nebėra jėgų bėgti arba tie patys santykiai, kurie vis neužpildo Tavo širdies tuo, kas svarbiausia ir todėl jautiesi amžinai vieniša(s). Tos pačios baimės, ta pati depresija ir tas pat nuovargis nuo nieko naujo neatveriančios monotonijos.....
Jeigu atpažįsti šiuose pamąstymuose savo minčių nuotrupas ir jau kurį laiką ar galbūt jau seniai jauti, lyg visą Tavo esybę būtų prarijęs paralyžiuojantis sąstingis, neleidžiantis judėti į priekį bei mėgautis kur kas dinamiškesne kasdienybe, stabtelk ir panagrinėk, kodėl Tavo gyvenime taip vyksta. Aš pamėginsiu Tau padėti ar bent užvesti Tave ant kelio.
Pirmiausia svarbu suprasti, jog kiekviena(s) pasižymime unikalia kokybiškai skirtingų gyvenimo etapų tvarka ir savitu gyvenimo tempu, kurio forsavimas – drastiškas bandymas pagreitinti arba, priešingai, sulėtinti, neišvengiamai sukelia stresą. Tai reiškia, jog visiškai natūralu, jog vieno žmogaus metai būna kupini įsimintinų įvykių bei pokyčių, savo ruožtu kito žmogaus gyvenime per tuos pačius metus nieko reikšmingo neįvyksta. Tad savo gyvenimo tempą tikslinga vertinti tik akistatoje su savimi ir savo savijauta, nelyginant savęs su kitais, pavyzdžiui, artimaisiais, geriausiais draugais arba socialiniuose tinkluose sekamais veidais. Pamėgink visiškai atsiriboti nuo aplinkinių žmonių įvykių bei pasiekimų, surask laiko sau ir atsakyk į šiuos klausimus: kas Tau asmeniškai svarbaus ir būtinai džiuginančio nutiko per pastaruosius metus? Kurie šių įvykių ar pokyčių yra išskirtinai Tavo nuopelnas ar Tavo pastangų rezultatas bei kuriuos galėtum pavadinti Fortūnos dovana? Daug aiškesnis vaizdas susidarys, jei esminius svarbių įvykių ar savo pasiekimų punktus užfiksuosi raštu. Taip pat reikėtų nuoširdžiai atsakyti į klausimą, kas nutiko per šiuos metus ne itin malonaus? Kokie nutikimai visiškai nepriklausė nuo Tavo pasirinkmų bei pastangų ir kuriuos drąsiai galėtum įvardyti, kaip per savo žioplumą, neatsakingumą ar neveiklumą patirtą fiasko ar pralaimėjimą?
Reikėtų susirūpinti tuo atveju, jeigu pasirodytų, jog metų bėgyje neįvyko nieko, dėl ko galėtum savimi didžiuotis, bei stulpelyje su nemaloniais, dėl Tavo kaltės, iniciatyvos ar motyvacijos stokos įvykusiais „paslydimais“ atsirado du globalūs punktai (arba daugiau) ir dėl to tikrai jautiesi blogai. Kokia yra pagrindinė šio sąstingio, kuriame skęsti, priežastis? Išskiriu bent kelias galimų priežasčių.
Viena paprasčiausių priežasčių – banalus TINGĖJIMAS. Kartais mes mėginame pasiteisinti, jog neturime laiko, nors iš tiesų jį iššvaistome veikloms, kurios neįneša į mūsų kasdienę savivoką jokios aukštesnės prasmės, užtat laiko „suvalgo“ išties labai daug. Pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidimai, serialų žiūrėjimas, besaikis valgymas ar plepėjimas telefonu. Jei užsibūname tuščiose veiklose, bėgdami nuo to, ką iš tiesų turime atlikti, svarbių gyvenimiškų užduočių ir tikslų iškėlimas ir tuo labiau - jų įgyvendinimas vėl ir vėl nusikelia rytdienai arba viskas atliekama paskutinę minutę ir dėl to katastrofiškai nukenčia kokybė. Jeigu kaltės jausmas vėl ir vėl Tave aplanko dėl to, jog valandų valandas vis atidedi kažką svarbaus bei užpildai savo laiką giliai įtraukiančiu, bet Tau niekuo nenaudingu užsiėmimu, didelė tikimybė, jog būtent Tavo TINGĖJIMAS yra Tavo sąstingio priežastis, kad ir kurioje gyvenimo srityje jis reikštųsi.
Kitas ir gana platus priežasčių spektras – įvairios BAIMĖS, SUSIJUSIOS SU NEPAKANKAMU SAVĘS VERTINIMU, priešdepresinės ar net DEPRESINĖS BŪSENOS. Tokiu atveju atsisakome imtis kažko naujo, bijodami, jog (ir vėl) nepasiseks ir tuomet dar labiau save nuvertinsime. Būtent šios priežastys neretai trukdo užmegzti artimus santykius, imtis naujos veiklos ar harmoningai bei kūrybingai sąveikauti esamame santykyje. Depresija yra klastinga vien todėl, jog nuo tam tikro momento virsta patogiu „įrankiu“ ir kai kuriems mūsų padeda pateisinti motyvacijos stoką kažką keisti savo gyvenime iš esmės. Tuomet atsiranda vidinė nuostata, jog gyvenimas pradės kunkuliuoti visu pajėgumu tik tada, kai pilnai pasveiksiu. Vidinė baimė, jog vieną dieną reikės pradėti aktyviai veikti bei sąmoningai ar nesąmoningai pasireiškiantis priešinimasis aktyvumui kaip pareigai, neretai pratęsia depresijos erdvėlaikį kaip vienintelę galimybę ir toliau gyventi „šiltnamio“ sąlygomis, kai Tavęs niekas neteisia ir nekritikuoja dėl Tavo neveiklumo, o jei net ir išdrįsta apkaltinti, jog jau daugybę metų stovi toje pačioje vietoje, Tu turi šimtaprocentinį pasitesinimą – savo ligą. Kaip atskirti: iš tiesų sergi ar galbūt depresyvi būsena virto į vis labiau ir labiau Tave skandinančia buka „komforto zona“, kai gali sau leisti (O, Dieve....) net neišlipti ryte iš nugulėtos lovos? Tai be galo sudėtingas klausimas. Visgi aš nuoširdžiai siūlyčiau kiekvienam, kuris yra paliestas depresijos gniaužtų, perdėto jautrumo ar kartas nuo karto pasireiškiančių nerimo priepuolių bent pamėginti pasigilinti į tai, kokį vaidmenį šios būsenos atlieka gyvenime ir ypatingai, kokiose situacijose jos visgi labiau padeda nei trukdo, parūpina savotišką neliečiamybės statusą, „legalizuoja“ neveiklumą, nusisukimą nuo gyvenimo vyksmo bei paaiškina patiriamą sąstingį. Galų gale, jeigu praėjus metams nuo gydymo pradžios visiškai niekas nesikeičia, o kaltės jausmas lyg Tavo esybės gelmėse įkalinta auganti laukinė katė vis labiau drasko Tavo vidinės erdvės sienas, verta patyrinėti, kas Tau asmeniškai yra depresija ar nerimas bei kaip jie reiškiasi Tavo unikalioje gyvenimiškoje patirtyje? O jeigu vieną dieną jų nebeliktų, kaip priimtum žinią, jog nebeturi už ko slėptis? Ar nėra taip, kad verdiktas, jog iš tiesų nebesergi, išmuša pagrindą po Tavo kojomis? Tai yra be galo sunkūs, provokuojantys klausimai, kurie daugelį supykdo. Bet, patikėkite, tikrai verta sau juos užduoti.
Neretai pakliūname į sąstingį lyg sandariai uždarytą „užburtą“ ratą, kai BIJOME PALEISTI TAI, KAS JAU ATGYVENO bei savo nefunkcionalumu užkrauna mums didžiulę naštą, kurią, keikdami aplinkybes, kažkodėl savanoriškai ir gana ilgai nešiojamės ant savo pečių. Vengiame pripažinti, kad kažkas mūsų gyvenime išsisėmė, pasibaigė ir, bijodami nežinios, su kuria tektų akis į akį susidurti išėjus iš šio „užburto“ rato, stengiamės žūtbūt jame pasilikti bei save įtikinti, jog mus iš bėdos tenkina esama situacija. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai atvirai pripažįstame, jog nesame patenkinti bei laimingi, bet vis tiek liekame inertiški, vėl ir vėl suteikdami beviltiškai situacijai ar žmogui, kuris daugybę kartų nuvylė, dar vieną šansą. Po to – dar vieną. Ir taip iki begalybės..... Svarbu pabrėžti, jog iš tokio „užburto“ rato kiekvienas galime išeiti TIK savo valios pastangomis bei atvirai pripažinę sau, jog tai, kas vyksta vienoje ar kitoje gyvenimo srityje, nebedžiugina, o daugybiniai bandymai kažką keisti iš esmės nedavė rezultato, kokio tikėjomės. Pasiteisinimų gali būti daug. Pavyzdžiui, mes palaikome destruktyvius, niekur nevedančius santykius finansiniais arba praktiniais sumetimais, dėl vaikų arba tiesiog bijodami vienatvės. Labai svarbu, kad suprastum, jog net ir per vėlai padėtas taškas atveria naują gyvenimo puslapį, kurio turinys didžia dalimi priklausys nuo Tavęs.
Galiausiai, net jeigu savo laiką leidi kitaip nei aplinkiniai žmonės, atmeti nusistovėjusias socialines normas, laužai taisykles, reguliariai leidi sau tinginiauti ir niekur neskubėti arba, priešingai, dirbi viršvalandžius, - kad ir kaip leistum sau būti, Tu turi pilną teisę gyventi taip, kaip Tu nori. Kai kurių žmonių gyvenime sąlyginis sąstingis yra visiškai natūrali būsena ir ji yra pateisinama, jei tik joje jaučiamasi gerai bei ji vienu ar kitu savo pasireiškimu neskriaudžia kitų gyvų būtybių. Šiuo atveju nekalbu apie kažkieno principus, kuriuos gali užgauti Tavo kitoniškas gyvenimo būdas, ar kitų žmonių neišsipildžiusius lūkesčius Tavo atžvilgiu. Palikime juos jiems! Tu neprivalai tekėti arba vesti, jei turi poreikį gyventi kitaip nei dauguma arba Tavo tėvai. Tu neprivalai sekmadieniais lankytis bažnyčioje, jeigu dvasinio įkvėpimo šaltinį radai kitur. Neprivalai atrodyti taip, kad organiškai įsilietum į kitų žmonių saugų įsivaizdavimą, kokia turėtų būti Tavo išorė. Tas pat pasakytina ir apie Tavo laiko užpildymą tuo, kas Tavo prioritetų sąraše pažymėta pirmu punktu. Kažkam teikia džiaugsmo daug ir sunkiai dirbti bei įprasminti savo darboholizmą globaliu pirkiniu. Kažkam didžiulė laimė – šeima bei vaikai ir būtent rūpinimasis jais prasmingai užpildo laiką. Kai kam svarbu kelti ilgalaikius tikslus bei galiausiai su triumfu bei fejerverkais švęsti dar vienos gyvenimo viršūnės pasiekimą. Kai kam užtenka minimumo – duonos, vandens, apdulkėjusių keturių sienų ir kuklaus stogo virš galvos, kad tik liktų laiko gurmaniškam proto maistui - skaitymui arba sielos padiktuotų vaizdinių išlaisvinimui - tapybai. Jei tai, KUO bei KAIP užpildai savo laiką nesukelia kaltės jausmo ir neišprovokuoja kompulsyvaus vėl ir vėl pasireiškiančio poreikio lyginti save su kitais žmonėmis, vadinasi atradai optimalų savo esybės skleidimosi šiame pasaulyje rakursą bei tempą ir Tau puikiai pavyko suformuoti įgūdžius, padedančius užpildyti savo gyvenimo erdvę bei laiką prasmingai.
Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA
RSS Feed
