Pavasaris priglaudė rudens siunčiamus lietaus linkėjimus, apgaubė juos meile, jaukumu ir dar kažkuo svarbiu, kas neįvardijama žodžiais bei ko paprastai tikimės iš pačių artimiausių žmonių....
Lygiagrečiai, visai čia pat, visuotinė sumaištis perpildo informacijos srautus transliuojančių eterių lauką, skverbiasi į virtualią erdvę bei neramius protus, kurie nežinodami kaip reaguoti, užkemša naują, su nerimu persipynusią baimės formą, lėtai gendančių maisto produktų atsargomis, padrikai suformuluotų praktinių rekomendacijų ir instrukcijų skaitymu arba aklais bandymais apsimesti, jog šiame pasaulyje nevyksta nieko, kas būtų neįprasta....
Tūkstančiai nekantrių žinučių, kuriose klausiama apie NAUJOJO VIRUSO skelbiamos grėsmės pagrįstumą ir kurių nebeįmanoma fiziškai aprėpti bei perskaityti, ir, žinoma, visur besireiškiantis žmogiškai suprantamas vidinis priešinimasis šio pavojaus padiktuotoms pauzėms, kurios negailestingai ardo artimiausios ateities planus, tačiau racionaliai ne tik pateisinamos, bet ir būtinos.
Pavieniam asmeniui susiklosčiusios „aplinkybės“ užkrovė žmogiško suvokimo ribas peržengiančią atsakomybę, kurios mes nepratę prisiimti tokiu globaliu mastu. Todėl vėl ir vėl tenka atsidurti jautrioje ir visapusiškai nepatogioje akistatoje su savo pasimetimu, sąžine bei daugeliu atvejų nuo mūsų pačių priklausančiu pasirinkimu – keliauti ar likti namie?, vykti į koncertą, teatrą, rungtynes ir kitur, kur numatytas didžiulis žmonių susibūrimas, ar susilaikyti?.... Kažkas vadovaujasi nenoru prarasti iš anksto investuotus pinigus.... Kiti paklūsta savisaugos instinktui arba suskliaudžia savo įprastą aktyvumą dėl nepakeliamo aplinkinių žmonių spaudimo.... Kai kas įsiklauso į sveiko proto suformuluotus motyvus bei širdies balsą, kurie šioje situacijoje paradoksaliu būdu neprieštarauja vienas kitam....
Aplanko keistas suvokimas, jog mūsų kasdieniai pasirinkimai nebegali būti tokie inertiški bei spontaniški, kokie buvo iki šiol.... Meilė artimam šios visuotinės sumaišties chaose įgauna kitokią prasmę, savo ruožtu tai, kas ištisą amžinybę atrodė savaime suprantama ir nepajudinama, trapumo bei pažeidžiamumo akivaizdoje atsiskleidė kitaip.... Tai, kas įvyko, nebėra kažkas abstraktaus ir tolimo, kaip gaisrai, žemės drebėjimai ar dėl geografinių ypatumų mūsų kraštui nepažįstami cunamiai, apie kuriuos pranešdavo informaciniai šaltiniai bei kurių masiškumas suleisdavo savo šaknis kažkur kitur – tolimuose Žemės kampeliuose, tad daugeliu atvejų neturėjo jokios įtakos kiekvieno mūsų kasdienio gyvenimo ritmui.... Tai, kas įvyko šį kartą, atsidūrė pernelyg arti ir todėl, kad ir kaip negebėtume su tuo susigyventi ar mėgintume priešintis bei ironizuoti, tai paliečia kiekvieną mūsų asmeniškai.....
Galbūt nuskambės vaikiškai bei naiviai, bet vis dėlto... Kai kas iš Aukščiau mums vis siuntė ir tebesiunčia žinutes, jog pernelyg skubame..... Kai kas vis drastiškesniais būdais pabrėžia, jog metas kardinaliai keisti judėjimo kryptį... Kai kas iš Aukščiau nebepateisina šioje Žemėje įsikūrusio ir pernelyg įsijautusio „skruzdėlyno“ savivalės bei generuojamų negrįžtamų padarinių aplinkai... Kai kas vis įspėdavo mus, jog turime pagaliau sustoti...... Tikriausiai anksčiau ar vėliau Kažkieno rūpestinga, bet negailestinga ranka galiausiai sustabdo tuos, kurie negirdi....
Saugokime vieni kitus.
Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA
Lygiagrečiai, visai čia pat, visuotinė sumaištis perpildo informacijos srautus transliuojančių eterių lauką, skverbiasi į virtualią erdvę bei neramius protus, kurie nežinodami kaip reaguoti, užkemša naują, su nerimu persipynusią baimės formą, lėtai gendančių maisto produktų atsargomis, padrikai suformuluotų praktinių rekomendacijų ir instrukcijų skaitymu arba aklais bandymais apsimesti, jog šiame pasaulyje nevyksta nieko, kas būtų neįprasta....
Tūkstančiai nekantrių žinučių, kuriose klausiama apie NAUJOJO VIRUSO skelbiamos grėsmės pagrįstumą ir kurių nebeįmanoma fiziškai aprėpti bei perskaityti, ir, žinoma, visur besireiškiantis žmogiškai suprantamas vidinis priešinimasis šio pavojaus padiktuotoms pauzėms, kurios negailestingai ardo artimiausios ateities planus, tačiau racionaliai ne tik pateisinamos, bet ir būtinos.
Pavieniam asmeniui susiklosčiusios „aplinkybės“ užkrovė žmogiško suvokimo ribas peržengiančią atsakomybę, kurios mes nepratę prisiimti tokiu globaliu mastu. Todėl vėl ir vėl tenka atsidurti jautrioje ir visapusiškai nepatogioje akistatoje su savo pasimetimu, sąžine bei daugeliu atvejų nuo mūsų pačių priklausančiu pasirinkimu – keliauti ar likti namie?, vykti į koncertą, teatrą, rungtynes ir kitur, kur numatytas didžiulis žmonių susibūrimas, ar susilaikyti?.... Kažkas vadovaujasi nenoru prarasti iš anksto investuotus pinigus.... Kiti paklūsta savisaugos instinktui arba suskliaudžia savo įprastą aktyvumą dėl nepakeliamo aplinkinių žmonių spaudimo.... Kai kas įsiklauso į sveiko proto suformuluotus motyvus bei širdies balsą, kurie šioje situacijoje paradoksaliu būdu neprieštarauja vienas kitam....
Aplanko keistas suvokimas, jog mūsų kasdieniai pasirinkimai nebegali būti tokie inertiški bei spontaniški, kokie buvo iki šiol.... Meilė artimam šios visuotinės sumaišties chaose įgauna kitokią prasmę, savo ruožtu tai, kas ištisą amžinybę atrodė savaime suprantama ir nepajudinama, trapumo bei pažeidžiamumo akivaizdoje atsiskleidė kitaip.... Tai, kas įvyko, nebėra kažkas abstraktaus ir tolimo, kaip gaisrai, žemės drebėjimai ar dėl geografinių ypatumų mūsų kraštui nepažįstami cunamiai, apie kuriuos pranešdavo informaciniai šaltiniai bei kurių masiškumas suleisdavo savo šaknis kažkur kitur – tolimuose Žemės kampeliuose, tad daugeliu atvejų neturėjo jokios įtakos kiekvieno mūsų kasdienio gyvenimo ritmui.... Tai, kas įvyko šį kartą, atsidūrė pernelyg arti ir todėl, kad ir kaip negebėtume su tuo susigyventi ar mėgintume priešintis bei ironizuoti, tai paliečia kiekvieną mūsų asmeniškai.....
Galbūt nuskambės vaikiškai bei naiviai, bet vis dėlto... Kai kas iš Aukščiau mums vis siuntė ir tebesiunčia žinutes, jog pernelyg skubame..... Kai kas vis drastiškesniais būdais pabrėžia, jog metas kardinaliai keisti judėjimo kryptį... Kai kas iš Aukščiau nebepateisina šioje Žemėje įsikūrusio ir pernelyg įsijautusio „skruzdėlyno“ savivalės bei generuojamų negrįžtamų padarinių aplinkai... Kai kas vis įspėdavo mus, jog turime pagaliau sustoti...... Tikriausiai anksčiau ar vėliau Kažkieno rūpestinga, bet negailestinga ranka galiausiai sustabdo tuos, kurie negirdi....
Saugokime vieni kitus.
Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA
RSS Feed
