JŪRA

     Vėjuotą sekmadienio popietę pasitikus Žydrąjį krantą.... Stebėdama sunkias, į krantą dūžtančias bangas, pagalvojau, kaip vis dėlto laisvai bei nevaržomai jūra išreiškia tai, ką mes, žmonės, daugeliu atvejų sulaikome, užrakiname savo kvėpavime, bijodami atskleisti tiems, kam yra skirta TAI, ką jaučiame.... Nutylime.... Jūra myli - šitaip nuoširdžiai bei stichiškai, švelniai glostydama, užliūliuodama monotonijos nepažįstančiu gyvu ritmu, hipnotizuodama vis lėtėjančias mintis šilkinės ramybės virpesiais... Ji audringai nekenčia, drastiškai išrėkdama visa apimantį egzistencinį nerimą.... Pyksta, su šaknimis išraudama iš sielos gelmių šiurkščias paslaptis, kurių nepavyko nušlifuoti netgi laikui.... Ji juokiasi, ironizuoja, verkia, apsinuogina, paguodžia, žaidžia, įkvepia ir būtinai išlaisvina.....
​
Su MEILE ir VĖJUOTAIS bei SŪRIAIS LINKĖJIMAIS
​Jelena Simonova RAGANA