Iš vieno protingo žmogaus kartą teko išgirsti štai tokią mintį: "tie, kurie nori būti bei gyventi čia ir dabar, meluoja, nes iš tiesų jie bijo net pagalvoti apie tai, jog kažkur kitur gali būti daug geriau nei ten, kur jie yra priversti būti". Hmmm....
Ar tai reikštų, kad, jei tik būtume prieš save visiškai atviri, tektų pripažinti, jog iš tiesų norime būti ne čia, bet visiškai kitoje gyvenimiškoje situacijoje? Dirbtume kitą darbą už visiškai kitokį atlyginimą arba kai kas galbūt pasirinktų visiškai nedirbti, jei tik gyvenimas būtų su kaupu viskuo aprūpintas? Pasirinktume kitus gyvenimo partnerius, kitą draugų ratą bei gyventume, pavyzdžiui, saulėtuose Maldyvuose?
Galiausiai tai reikštų, kad visos mūsų dienomis populiarios išorinės agitacijos bei iš vidaus kylantys imperatyvai - GYVENTI ČIA IR DABAR - tėra primityvūs, bet nepaprastai patogūs įrankiai, padedantys pateisinti savo neveiklumą bei negebėjimą sukurti tokį gyvenimą, apie kokį svajoji.
Kaaaaažkaip....
Ir vis dėlto tame glūdi "stebuklingas" savitai rezonuojančios prasmės trupinėlis, kuris priverčia mažų mažiausiai į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitaip :)
Iki antrojo karantino buvau absoliuti dabartistė. Bent jau man taip atrodė :) Pirmojo karantino padiktuotą dienotvarkę kuo puikiausiai paverčiau kūrybos sala. Užsidariusi tarp keturių sienų po truputį pradėjau kurti naujus kūrinius, papuošalus, daugybę naujų aromatų ir kitus dalykus. O vakarais tarp tų pačių sienų skambėdavo mano atliekami vokaliniai pratimai, kaip kažkada muzikos mokyklos laikais: " MA-ME-MI-MO-MU"...
Ir aš buvau toje karantino dabartyje pilnai bei absoliučiai. Tikrai nenorėjau atsidurti kažkur kitur ar veikti kažką kita, nors neslėpsiu, konsultacijų telefonu perteklius mane buvo "suvalgęs" tiek, kad per du mėnesius buvo nukritę geri 5 kilogramai.
Antrojo karantino metu - viskas kitaip... Taip, aš mėgaujuosi viskuo, kas natūraliai ateina: žiemos peizažais, kurių pasiilgau, savo darbu, kūrybiniais išsipildymais, klampiais ritualų dūmais ir magijos magnetizmu, kuriame "išsitaško" mano vidinė ragana, bendravimu su namiškiais bei naujais kulinariniais receptais, BET...
♡ Turiu pripažinti, kad šiomis dienomis kaip niekada JAUČIU, kad kai kurie man svarbūs procesai beviltiškai sustojo. Nutrūko suplanuoti klipų filmavimai, naujų jau sukurtų kūrinių įrašinėjimas įrašų studijoje ir ta nerūpestinga bei nevaržanti kasdienybė, kuri užkraudavo kur kas mažiau atsakomybės už kitus žmones. Jokios tragedijos tame, žinoma, nėra, bet mano dabarties patyrimas gerokai pasikeitė.
Man yra gera joje būti, bet aš atvirai ir aistringai projektuoju save į tą buvimą, kuris geriausiu atveju atsivers po karantino. Aš kažkodėl to labai laukiu.... Ir man NE GĖDA pripažinti, jog šį kartą aš ne tik mėgaujuos dabarties siūlomais įspūdžių kokteiliais, bet ir atvirai pareiškiu, kad man jų neužtenka!
Visada teigiau, kad laimingi yra tie, kurie džiaugiasi tuo, ką turi šiandien. Visgi karantinas kiek pakoregavo šią nuostatą. Ir šiandien aš manau, kad harmoningas santykis su dabartimi bei savimi (kas ne mažiau svarbu ), išsiskleidžia ne tik tada, kai besąlygiškai priėmi dabarties duotybes ir sugebi neverkšlenti dėl to, ko neturi arba kur nesi, bet pirmiausia tuomet, kai nebijai sukurti jautrios akistatos su savo dabarties nepakankamumu bei sukelti jos pavydą dėl artimiausios ateities, su kuria flirtuoji ir apie kurią galvoji, bei kurią nekantrauji paversti šios nepakankamos, bet savaip žavios dabarties tęsiniu.
Su MEILE,
Jelena Simonova RAGANA
(c) Jelena Simonova, 2021.
Ar tai reikštų, kad, jei tik būtume prieš save visiškai atviri, tektų pripažinti, jog iš tiesų norime būti ne čia, bet visiškai kitoje gyvenimiškoje situacijoje? Dirbtume kitą darbą už visiškai kitokį atlyginimą arba kai kas galbūt pasirinktų visiškai nedirbti, jei tik gyvenimas būtų su kaupu viskuo aprūpintas? Pasirinktume kitus gyvenimo partnerius, kitą draugų ratą bei gyventume, pavyzdžiui, saulėtuose Maldyvuose?
Galiausiai tai reikštų, kad visos mūsų dienomis populiarios išorinės agitacijos bei iš vidaus kylantys imperatyvai - GYVENTI ČIA IR DABAR - tėra primityvūs, bet nepaprastai patogūs įrankiai, padedantys pateisinti savo neveiklumą bei negebėjimą sukurti tokį gyvenimą, apie kokį svajoji.
Kaaaaažkaip....
Ir vis dėlto tame glūdi "stebuklingas" savitai rezonuojančios prasmės trupinėlis, kuris priverčia mažų mažiausiai į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitaip :)
Iki antrojo karantino buvau absoliuti dabartistė. Bent jau man taip atrodė :) Pirmojo karantino padiktuotą dienotvarkę kuo puikiausiai paverčiau kūrybos sala. Užsidariusi tarp keturių sienų po truputį pradėjau kurti naujus kūrinius, papuošalus, daugybę naujų aromatų ir kitus dalykus. O vakarais tarp tų pačių sienų skambėdavo mano atliekami vokaliniai pratimai, kaip kažkada muzikos mokyklos laikais: " MA-ME-MI-MO-MU"...
Ir aš buvau toje karantino dabartyje pilnai bei absoliučiai. Tikrai nenorėjau atsidurti kažkur kitur ar veikti kažką kita, nors neslėpsiu, konsultacijų telefonu perteklius mane buvo "suvalgęs" tiek, kad per du mėnesius buvo nukritę geri 5 kilogramai.
Antrojo karantino metu - viskas kitaip... Taip, aš mėgaujuosi viskuo, kas natūraliai ateina: žiemos peizažais, kurių pasiilgau, savo darbu, kūrybiniais išsipildymais, klampiais ritualų dūmais ir magijos magnetizmu, kuriame "išsitaško" mano vidinė ragana, bendravimu su namiškiais bei naujais kulinariniais receptais, BET...
♡ Turiu pripažinti, kad šiomis dienomis kaip niekada JAUČIU, kad kai kurie man svarbūs procesai beviltiškai sustojo. Nutrūko suplanuoti klipų filmavimai, naujų jau sukurtų kūrinių įrašinėjimas įrašų studijoje ir ta nerūpestinga bei nevaržanti kasdienybė, kuri užkraudavo kur kas mažiau atsakomybės už kitus žmones. Jokios tragedijos tame, žinoma, nėra, bet mano dabarties patyrimas gerokai pasikeitė.
Man yra gera joje būti, bet aš atvirai ir aistringai projektuoju save į tą buvimą, kuris geriausiu atveju atsivers po karantino. Aš kažkodėl to labai laukiu.... Ir man NE GĖDA pripažinti, jog šį kartą aš ne tik mėgaujuos dabarties siūlomais įspūdžių kokteiliais, bet ir atvirai pareiškiu, kad man jų neužtenka!
Visada teigiau, kad laimingi yra tie, kurie džiaugiasi tuo, ką turi šiandien. Visgi karantinas kiek pakoregavo šią nuostatą. Ir šiandien aš manau, kad harmoningas santykis su dabartimi bei savimi (kas ne mažiau svarbu ), išsiskleidžia ne tik tada, kai besąlygiškai priėmi dabarties duotybes ir sugebi neverkšlenti dėl to, ko neturi arba kur nesi, bet pirmiausia tuomet, kai nebijai sukurti jautrios akistatos su savo dabarties nepakankamumu bei sukelti jos pavydą dėl artimiausios ateities, su kuria flirtuoji ir apie kurią galvoji, bei kurią nekantrauji paversti šios nepakankamos, bet savaip žavios dabarties tęsiniu.
Su MEILE,
Jelena Simonova RAGANA
(c) Jelena Simonova, 2021.
RSS Feed
