Apie tai papasakojau savo naujame straipsnyje, kurį rasite žurnale “BŪRĖJA” Nr. 7 (201), 2019, p.p. 26-27.
Labai dažnai žmonės, atsinešdami savo jautrias istorijas, užduoda būtent šį nelengvą klausimą. Juk tuomet gyvenimas tarytum sustoja, kiekvienas žingsnis į priekį reikalauja milžiniškų pastangų, o viduje apsigyvenęs sielą draskantis jausmas priešinasi bei šaukia… Didžioji dalis tarpusavio sąveikų su žmonėmis vyksta tarytum spontaniškai, nereikalaudamos gilesnių apmąstymų, kodėl jos apskritai yra mūsų gyvenime. Visgi asmeninių santykių peripetijose kiekvieno gyvenime pasitaiko atvejų, kai žmogaus atsiradimas nėra savaime suprantamas. Jis inicijuoja kitokį, kur kas trapesnį buvimą ir tai skaudžiausiai bei aštriausiai jaučiama tada, kai tenka tą žmogų paleisti. KODĖL VIS GALVOJAMA APIE TUOS, KURIUOS TURIME PAMIRŠTI? Paleisti negalime tų, kuriems atidavėme save pilnai, nieko nepalikdami sau ir tam tikrais atvejais nieko negaudami atgal. Žmogaus paleidimas bei susitaikymas su neišvengiamu išsiskyrimu būna ganėtinai komplikuotas, jei santykyje su šiuo žmogumi neišsipildė kažkas svarbaus. Mes negalime pamiršti tų, kuriems neįstengėme atleisti. Galiausiai būtent per sąveiką su mums svarbiais žmonėmis mus užklumpa pamokos, dėl kurių matomai gimėme šiame pasaulyje - mes turime jas išmokti.
Plačiau skaitykite: Jelena Simonova, “KODĖL GALVOJAME APIE TUOS, KURIUOS TURIME PAMIRŠTI?”. “BŪRĖJA” Nr. 7 (201), 2019, p.p. 26-27.
Su MEILE Jūsų
Jelena Simonova RAGANA
Labai dažnai žmonės, atsinešdami savo jautrias istorijas, užduoda būtent šį nelengvą klausimą. Juk tuomet gyvenimas tarytum sustoja, kiekvienas žingsnis į priekį reikalauja milžiniškų pastangų, o viduje apsigyvenęs sielą draskantis jausmas priešinasi bei šaukia… Didžioji dalis tarpusavio sąveikų su žmonėmis vyksta tarytum spontaniškai, nereikalaudamos gilesnių apmąstymų, kodėl jos apskritai yra mūsų gyvenime. Visgi asmeninių santykių peripetijose kiekvieno gyvenime pasitaiko atvejų, kai žmogaus atsiradimas nėra savaime suprantamas. Jis inicijuoja kitokį, kur kas trapesnį buvimą ir tai skaudžiausiai bei aštriausiai jaučiama tada, kai tenka tą žmogų paleisti. KODĖL VIS GALVOJAMA APIE TUOS, KURIUOS TURIME PAMIRŠTI? Paleisti negalime tų, kuriems atidavėme save pilnai, nieko nepalikdami sau ir tam tikrais atvejais nieko negaudami atgal. Žmogaus paleidimas bei susitaikymas su neišvengiamu išsiskyrimu būna ganėtinai komplikuotas, jei santykyje su šiuo žmogumi neišsipildė kažkas svarbaus. Mes negalime pamiršti tų, kuriems neįstengėme atleisti. Galiausiai būtent per sąveiką su mums svarbiais žmonėmis mus užklumpa pamokos, dėl kurių matomai gimėme šiame pasaulyje - mes turime jas išmokti.
Plačiau skaitykite: Jelena Simonova, “KODĖL GALVOJAME APIE TUOS, KURIUOS TURIME PAMIRŠTI?”. “BŪRĖJA” Nr. 7 (201), 2019, p.p. 26-27.
Su MEILE Jūsų
Jelena Simonova RAGANA