KREIPINYS

       Socialinė izoliacija man tokia tolima ir tuo pačiu tokia artima…. Keista? Visai ne. Taip,  esu nuolat apsupta žmonių, atsakymų trokštančių akių, kurios spinduliuoja ašarų nupraustą viltį ir tūkstančių nusivylimų subrandintą tikėjimą… Jaučiu nuolatinį KREIPINĮ savo atžvilgiu. Šis KREIPINYS persmelkia nesibaigiančius mane vis pasiekiančius laiškus, žinutes bei skambučius, kurių fiziškai nepajėgiu aprėpti…. Aš suvokiu, kad socialinės egzistencijos išdaigoms nėra ribų ir Kažkieno ranka, apvertusi smėlio laikrodį, atvėrė man kitokią mano sąveikos su žmonėmis pusę, kurios vis dar nepažįstu, bet stebuklingu būdu prisijaukinau. Vaikystėje net negalėjau patikėti, kad žmonių srautas kada nors plauks šitokiu intensyvumu tiesiai į mane bei drastiškai reikalaus atgalinio ryšio. Turėjau iracionalius matymus, kurių logiškai niekas negalėjo paaiškinti, bet neturėjau draugų. Tai buvo mano realybė - viena skaudžiausių cerebrinio paralyžiaus (mano diagnozės) išvirkščiųjų pusių. Pamenu, vaikų darželio laikais, sėdėdama ant rasotos žolės, stebėdavau, kaip kiti vaikai pasineria į pirmuosius suaugusiųjų pasaulio modelius, žaisdami “namus”, statydami iš šlapio smėlio bokštus bei vadindami pliušinius žaislus ir lėles savo būsimų vaikų vardais. Tiek įsijaučiau į smėlio dėžėje besivystantį gyvenimiškos dramos siužetą bei vaikų lūpomis kartojamas suaugusiųjų frazes, kad net nepastebėjau, kaip viena mergaitė atėjo ir padėjo šalia manęs (vaiko, kuris tuo metu dėl fizinės negalios sunkiai judėjo) raudoną kastuvėlį. Kol atsipeikėjau po patirto šoko bei netikėto išsipildymo džiaugsmo, mergaitė savo greitais vaikiškais žingsniais nušuoliavo toli nuo manęs. Aš jai nebeegzistavau. Kažkas viduje privertė bent pamėginti sugriauti šios neteisingos vaikiškos vienatvės sienas ir sušukti: “mes nuo šiol draugausime???!!!”….Nerūpestingas ir šmaikštus mane pasiekęs atsakymas “Ne!” akimirksniu grąžino sienas ten, kur jos prieš tai stovėjo ištisą begalybę. Galėjo įvykti kažkas svarbaus, bet kažkodėl neįvyko. Aš ir toliau, kaip ir daugybę kartų prieš tai, sėdėjau ant rasotos žolės ir stebėjau svetimus žaidimus – be kreipinio ir beldimosi į mano sujaukto pasaulio duris… Paradoksalu, bet aš ir dabar juos nuo ryto iki vakaro stebiu. Aš tiesiogiai nedalyvauju šių žmonių gyvenimuose, bet aš jaučiu KREIPINĮ. Aš esu reikalinga, nuo manęs kažkas priklauso…. Galbūt DAUG…. Aš kažką matau…. Sakau.... Atsakomybė…. Stiprybė…. Dėkingumas, kuris paliečia…. Džiaugsmo ašaros…  Svaiginanti tikrovės karoliukų karuselė... Iš kur visa tai? Kartais visame tame jaučiuosi tokia pat maža, kaip ir ta mergaitė iš praeities….