Neretai į mane kreipiasi žmonės visai ne dėl savęs, bet dėl jiems brangaus žmogaus, kuris skęsta beprasmybės jūroje, neranda ramybės bei vietos šiame (jo žodžiais kalbant) vis labiau išsigimstančiame pasaulyje ir, rodos, niekas negali jam padėti išbristi iš intelektualinio ar kitokio pesimizmo brūzgynų, savo ruožtu jo pasikartojantys atsisveikinimai su gyvenimu primena "paskutinį" Lietuvoje garsios grupės koncertą.
Hm... Kai grėsmingai apsinuogina nebūties vibracijos, susijusios su nepažįstamo žmogaus mintimis pasitraukti iš šio pasaulio, atsakomoji vidinė reakcija iššaukia instinktyvias pastangas sustabdyti bet kokius į savidestrukciją nukreiptus impulsus. Tačiau tai trunka tik kelias akimirkas......
Aš puikiai atsimenu tuos laikus, kai studijų universitete metais, dirbdama savanore konsultante "JAUNIMO LINIJOJE" prie psichologinės pagalbos telefono, pajutusi nesuvaidintas beviltiškumo natas, akimirksniu nustumdavau į šoną bet kokias tipines konsultavimo schemas, kurių buvau išmokusi paruošiamųjų programų metu, bei įsiklausydavau į paskambinusio žmogaus širdies melodiją..... Tais laikais aš niekada nesusimąstydavau apie galimas manipuliacijas manimi ar kitais žmonėmis, kurie figūruoja to žmogaus gyvenime. Aš, nieko nekvestionuodama, paskambinusį žmogų priimdavau su viskuo. Praėjus geram pusvalandžiui, mes jau kartu dainavome jo arba jos širdies melodiją, - kiekvienas savo partiją, sukurdami naujas prasmes atveriantį rezonansą. Pasaulis kitame laido gale (tuo metu kabinete buvo fiksuotas ryšys), lyg apšviestas viena po kitos gimusių žvaigždučių, pasidarydavo šviesesnis....... Buvo gera ir nuoširdu.
Kartais savęs klausiu, kodėl aš dabar į tokius beviltiškus atvejus reaguoju kitaip? Kodėl atvirai deklaruoju ties pavojinga riba balansuojančio žmogaus artimiesiems, jog matau prasmę dirbti su juo tik tuo atveju, jeigu jis pats yra motyvuotas sau padėti ir demonstruoja bent minimalias pastangas? Kaip bebūtų, aš niekada nedirbu su žmogumi tarpininkaujant jo artimiesiems ar draugams, kad ir kaip dėl jo nerimautų. Aš esu sakiusi žmogui, jog neturiu jam ką pasakyti, jei tik išgirsdavau, kad viskas yra š*dina ir jis atvyko tik todėl, kad jo artimieji jo to prašė atsiklaupę. Tiems, kurie atkakliai tvirtina, jog gyvenimas yra beprasmis, o pasaulis - neteisingas, tiesiog sakau, jog jie turi teisę taip manyti ir aš tikrai nesiruošiu ginčytis ar įtikinėti, jog yra kitaip.
Neslėpsiu, žmogui, kuris daug metų psichologiškai terorizavo savo artimuosius, kas antrą dieną su virve rankose sukdamas ratus aplink kieme augantį medį, bei bandžiusiam ant to paties baimės dėl jo gyvybės "kabliuko" užkabinti ir mane, ramiai pareiškiau, jog jam iš tikrųjų būtų geriau nusižudyti..... Išvertęs akis pasibaisėjo mano "rekomendacija". Niekas iki šiol nebuvo jam to sakęs. Beje, šiandien jis gyvas ir sveikas. Kai artimieji nustojo reaguoti į jo "pasivaikščiojimus" su virve, toks elgesys pradėjo retėti ir galiausiai nebepasireiškė.
Tie, kurie nekenčia gyvenimo, - nėra tas kontingentas, kurį pulčiau gelbėti. Nes tokiais atvėjais, išplėšus iš žmogaus širdies šią neapykantą, jam iš tiesų daugiau nieko nebelieka. Tačiau aš pasiryžusi atiduoti visa save tiems, kurie aistringai myli gyvenimą, bet yra parklupdyti. Aš noriai padedu tiems, kurie sunkiomis aplinkybėmis kabinasi į viltį ir, lyg spręsdami sudėtingiausią bei jautriausią savo gyvenimo kryžiažodį, bando surasti išeitį. Aš padedu tiems, kurie sugeba matyti už tamsių nevilties debesėlių pasislėpusią saulę.... Aš puikiai suprantu, kad depresija tam tikrais atvejais yra ne gyvenimo būdas ar pretekstas palengvinti savo kasdienybę bei statyti "ant blakstienų" artimuosius, bet liga, pasižyminti jai būdinga specifine simptomatika bei reikalaujanti atitinkamų intervencijų ir terapijos. Aš noriai reaguoju į tokius atvejus. Galų gale, nespėdama fiziškai atrašyti į visas žinutes bei laiškus, aš visgi puikiai suprantu, kad tam tikrais atvejais žmogus tiesiog nori būti išklausytas bei išgirstas.
Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA
© Jelena Simonova, 2020.
Hm... Kai grėsmingai apsinuogina nebūties vibracijos, susijusios su nepažįstamo žmogaus mintimis pasitraukti iš šio pasaulio, atsakomoji vidinė reakcija iššaukia instinktyvias pastangas sustabdyti bet kokius į savidestrukciją nukreiptus impulsus. Tačiau tai trunka tik kelias akimirkas......
Aš puikiai atsimenu tuos laikus, kai studijų universitete metais, dirbdama savanore konsultante "JAUNIMO LINIJOJE" prie psichologinės pagalbos telefono, pajutusi nesuvaidintas beviltiškumo natas, akimirksniu nustumdavau į šoną bet kokias tipines konsultavimo schemas, kurių buvau išmokusi paruošiamųjų programų metu, bei įsiklausydavau į paskambinusio žmogaus širdies melodiją..... Tais laikais aš niekada nesusimąstydavau apie galimas manipuliacijas manimi ar kitais žmonėmis, kurie figūruoja to žmogaus gyvenime. Aš, nieko nekvestionuodama, paskambinusį žmogų priimdavau su viskuo. Praėjus geram pusvalandžiui, mes jau kartu dainavome jo arba jos širdies melodiją, - kiekvienas savo partiją, sukurdami naujas prasmes atveriantį rezonansą. Pasaulis kitame laido gale (tuo metu kabinete buvo fiksuotas ryšys), lyg apšviestas viena po kitos gimusių žvaigždučių, pasidarydavo šviesesnis....... Buvo gera ir nuoširdu.
Kartais savęs klausiu, kodėl aš dabar į tokius beviltiškus atvejus reaguoju kitaip? Kodėl atvirai deklaruoju ties pavojinga riba balansuojančio žmogaus artimiesiems, jog matau prasmę dirbti su juo tik tuo atveju, jeigu jis pats yra motyvuotas sau padėti ir demonstruoja bent minimalias pastangas? Kaip bebūtų, aš niekada nedirbu su žmogumi tarpininkaujant jo artimiesiems ar draugams, kad ir kaip dėl jo nerimautų. Aš esu sakiusi žmogui, jog neturiu jam ką pasakyti, jei tik išgirsdavau, kad viskas yra š*dina ir jis atvyko tik todėl, kad jo artimieji jo to prašė atsiklaupę. Tiems, kurie atkakliai tvirtina, jog gyvenimas yra beprasmis, o pasaulis - neteisingas, tiesiog sakau, jog jie turi teisę taip manyti ir aš tikrai nesiruošiu ginčytis ar įtikinėti, jog yra kitaip.
Neslėpsiu, žmogui, kuris daug metų psichologiškai terorizavo savo artimuosius, kas antrą dieną su virve rankose sukdamas ratus aplink kieme augantį medį, bei bandžiusiam ant to paties baimės dėl jo gyvybės "kabliuko" užkabinti ir mane, ramiai pareiškiau, jog jam iš tikrųjų būtų geriau nusižudyti..... Išvertęs akis pasibaisėjo mano "rekomendacija". Niekas iki šiol nebuvo jam to sakęs. Beje, šiandien jis gyvas ir sveikas. Kai artimieji nustojo reaguoti į jo "pasivaikščiojimus" su virve, toks elgesys pradėjo retėti ir galiausiai nebepasireiškė.
Tie, kurie nekenčia gyvenimo, - nėra tas kontingentas, kurį pulčiau gelbėti. Nes tokiais atvėjais, išplėšus iš žmogaus širdies šią neapykantą, jam iš tiesų daugiau nieko nebelieka. Tačiau aš pasiryžusi atiduoti visa save tiems, kurie aistringai myli gyvenimą, bet yra parklupdyti. Aš noriai padedu tiems, kurie sunkiomis aplinkybėmis kabinasi į viltį ir, lyg spręsdami sudėtingiausią bei jautriausią savo gyvenimo kryžiažodį, bando surasti išeitį. Aš padedu tiems, kurie sugeba matyti už tamsių nevilties debesėlių pasislėpusią saulę.... Aš puikiai suprantu, kad depresija tam tikrais atvejais yra ne gyvenimo būdas ar pretekstas palengvinti savo kasdienybę bei statyti "ant blakstienų" artimuosius, bet liga, pasižyminti jai būdinga specifine simptomatika bei reikalaujanti atitinkamų intervencijų ir terapijos. Aš noriai reaguoju į tokius atvejus. Galų gale, nespėdama fiziškai atrašyti į visas žinutes bei laiškus, aš visgi puikiai suprantu, kad tam tikrais atvejais žmogus tiesiog nori būti išklausytas bei išgirstas.
Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA
© Jelena Simonova, 2020.
RSS Feed
