Judėjimas, žmonių skruzdėlynai.. Didžiulės pripūstos susireikšminusios širdys alsuoja skubėjimu.. Šiame pasaulyje - ir šen, ir ten, - šmėžuoja raudonai nudažytos šventės fragmentai. Šis laikas lekia, o aš lėtai žingsniuoju Akropolio takeliais ir, tarytum mėgindama sustabdyti šį visuotinį judėjimą, stabtelėjau. Radau suoliuką, kuriame visoj šitoj sumaišty atsirado vietos gabaliukas man. Trys 12 m. vaikinukai skaičiuoja į skaidrų blizgantį celofaną įvyniotas skaisčiai raudonas rožytes ir.. ..lygiagrečiai garsiai įvardija mergaičių, kurioms atiteks šios sultingos rožės vardus: Ieva, Austėja, Smiltė, Aistė…… Jaučiu, kaip šis naivus ir tuo pačiu toks jų gyvenime rimtas procesas sukelia šypseną, bet iš visų jėgų stengiuosi neišsiduoti. Matau, kad jau esu pastebėta, žvilgsniai vis susitinka.. Visgi išsidaviau.. Šypsomės. Aš - jiems, o jie - man. Nenorėdama trukdyti, atsistojau ir akimirksniu susiliejau su minia.. Atsiduriau kažkur toil nuo ką tik stebėto siužeto.. Kai kas atsargiai paima už alkūnės.. Atsisuku, vienas tų vaikinukų, didelėm mėlynom akim bei blakstienom, apie kokias visada tik svajojau, paduoda man rožę: “Čia Jums. Jūs labai graži”…. OOOOOPS.. “Ačiū Tau”.. Prasidėjo šventė ir man. Jaučiu, kad nuo šio momento nebesu tik stebėtoja, kažkokiu būdu tapau viso šito raudonai nudažyto proceso dalyve.. Viena rožytė suveikė taip, lyg jų būtų tūkstančiai…. Pagalvojau, gerai mamos išauklėjo šiuos berniukus. Būdami tik 12 metų, jie moka gerbti moteris. Iš visos širdies stengiasi sukurti mažytę šventę.
Jelena Simonova ragana
Jelena Simonova ragana
RSS Feed
