NEPAŽINU..

     Visada kiek skeptiškai vertinau garsius mūsų dienų imperatyvus, kviečiančius pažinti save pilnai, bei stebuklingus metodus, kurių pagalba žadama kartą ir visiems laikams išgryninti savąjį aš taip, lyg jis būtų čia pat ant delno – užkonservuotas, užšaldytas, mumifikuotas ar kokiu nors kitu būdu ištrauktas iš Amžino Judėjimo bei vienas į kitą pereinančių kitimų proceso, kuriam nuolankiai paklūsta viskas, kas gyva…. Pažinti save pilnai reikštų įrėminti save lyg užbaigtą paveikslą, kuriam leidžiama byloti tik jo fizinės plokštumos ir cheminės dažų sudėties rėmuose ir tokiu būdu atimti iš jo tikrąją paveikslišką būtį arba atimti iš eilėraščio daugiasluoksnį tarp eilučių atsiveriantį reikšmės vyksmą, kuris jį padaro eilėraščiu… Galiausiai pažinti save pilnai reikštų ištraukti iš savo esybės gelmių tas abejones bei kraštutinumus, kurie mumyse koegzistuoja bei savo aršiais pasireiškimais sukuria vidines transformacijas, inspiruojančias mūsų savasties  gyvybingumą bei dinamiką. Kad ir kiek teorijų sukurtume, žmoguje visada buvo, yra ir bus kažkas, kas peržengia jo apčiuopiamą žmogišką būtį, todėl kiekvienas atsakymas sukuria dar daugiau klausimų…. Tad kodėl TIESIOG nepalikus Dievo, Visatos, Aukščiausiojo Proto, Likimo, arba Kažkieno Kito, Kuo Jūs asmeniškai tikite, VALIAI savojo aš nepažinumą kaip būtiną žmogiškos būties atributą, kaip amžiną klausimą, į kurį Begalybė atsako žmogaus protui nesuprantama, bet siela juntama kalba?…. Juk tame, kas mumyse lieka nepažinu, yra svarus pagrindas švęsti, jog yra kažkas AUKŠČIAU bei STIPRIAU už mus….

Su MEILE
Jelena Simonova RAGANA