Aš prižadinau snaudžiantį kopų smėlį.. Diskutavome apie skaidrias vasaros liūtis, kvepiančias Dangumi, apie mano pirmuosius undinėlės žingsnius, kuriuos šis smėlis kažkada sušildė. Padėkojau jam. Aš prakalbinau jūrą.. Kažkodėl visada jaučiau ir netgi esu garsiai išsakiusi, kad ne aš ją, bet JI mane turi prisijaukinti. Įžūlu. Galbūt todėl pirmasis žingsnis priklauso man. Jūros bangos degina jautrias pėdas vėsumos kibirkštėlėmis.. Aš tikėjausi, kad ji šiltesnė....... Suskliaudžiu savo lūkesčius, įsivaizdavimus ir žinojimus apie Pasaulio tvarką bei dėsningumus, išlieju jūros gelmėms šilumos purslais tviskančio saulės eliksyro taurę ir pasinėriu į tai, kas šalta.. Tam, kad sušildyti.. Drastiškai griaunu savo pačios vėl ir vėl kūriamą intravertiškumo uostą.. Kreipimasis į Kažką sufleruoja ypatingą judesį: intuityviai pasitikiu tuo, ko dar nežinau, bet labai noriu išgirsti.. SUPRASTI ir PRIIMTI.. Kai ką svarbaus – apie STEBUKLUS. Nes JŲ yra..
Jelena Simonova ragana
Jelena Simonova ragana
RSS Feed
