Būdama ikimokyklinio amžiaus, žiemą du mėnesius buvau praleidusi vienoje vaikų gydymo įstaigoje. Tuometinės daug žadančios medicininės intervencijos neurologijos bei fizinės reabilitacijos srityse atverdavo naujas VCP – mano diagnozės gydymo galimybes, tuo labiau, kad greta bendrų gydymo procedūrų kiekvienas šioje įstaigoje besigydantis vaikas buvo gydomas bei reabilituojamas, remiantis individualia plataus spektro specialistų suformuota gydymo programa. Ir vis dėlto šviesios ateities perspektyvos gana greitai atskleidė šešėlinę tarp šių sienų šmėžuojančią visai nevaikišką realybės pusę. Kiekvienas vaikas turėjo savo spintelę, kurioje turėjo galimybę laikyti artimųjų atvežtus maisto produktus: sausainius, šokolado plyteles, ką tik prabėgusiomis žiemos šventėmis dvelkiančius mandarinus ir kitus skanėstus. Praėjus kelioms dienoms po pirmojo mano tėvelių apsilankymo, nekantraudama, užsiminiau vienai darbuotojai (tikriausiai auklytei), jog norėčiau atsigerti spintelėje man paliktų granatų sulčių bei suvalgyti mandariną...... Darbuotoja, į kurią kreipiausi, atrėžė, jog spintelė yra tuščia. Ir, kad būčiau visiškai tuo tikra ir be reikalo nevarginčiau jos savo prašymais, ji, atidariusi mano spintelės dureles, paklausė manęs: „matai?“. Spintelė iš tiesų buvo tuščia...... Po šio įvykio ji dar n kartų buvo tuščia..... Pamenu, aš stebėjau savo tėvelių ypatingą jaudulį bei šiltą rūpestį spinduliuojančias drėgnas akis, kai kiekvieną šeštadienį, atvažiavę iš Kauno, jie įdėdavo į mano spintelę mano mėgstamiausių granatų sulčių pakelį, maišelį mandarinų ir kitus skanėstus, kurie, kaip jie matomai įsivaizdavo, turėjo pasaldinti mano kasdienybę, besirutuliojančią toli nuo namų, bei sušvelninti ar kaip nors kompensuoti kai kurių progresyvių reabilitacinių procedūrų sukeliamą fizinį skausmą. Tuo metu savo vaikišku protu sunkiai „suvirškindavau“, kas eilinį kartą nutiko. Tuo labiau, nesupratau, kas dedasi suaugusio žmogaus galvoje, kad iš VCP sergančio vaiko / vaikų vėl ir vėl atiminėja mandarinus. Tačiau pirmą kartą gyvenime kažkodėl aplankė suvokimas, jog turiu savo tėvams meluoti. Kaip elgėsi kiti vaikai? Ar taip pat tylėjo? Nežinau. Čia, kaip ir visur kitur, patyriau socialinę izoliaciją, mat sveikesni vaikai greitai subūrė savo klaną ir laikėsi atokiau nuo tų, kurių būklė sunkesnė, o judėjimo galimybės - ribotos. Aš labai norėjau apsaugoti savo tėvus, pati aiškiai nesuvokdama nuo ko. Jie iki šiol nežino, kad per tuos du mėnesius neatsigėriau savo mėgstamiausių granatų sulčių nė gurkšnio..... Aš kažkodėl nuo tada jų apskritai nebegeriu, tarytum jų skonis būtų amžiams susimaišęs su nemaloniu, gerklę suspaudžiančiu karčiu prieskoniu, kokį turi neišverktos, esybės gelmėse kruopščiai slepiamos ašaros.....
Jelena Simonova RAGANA
Jelena Simonova RAGANA