Man patinka šie lietaus srautai, paverčiantys naktį maža dūžtančios vasaros apokalipse. Man patinka, kai naktis susimaišo su diena.. Kai tamsa ir šviesa, žaibuodamos, išstuminėja viena kitą iš šio pasaulio, palikdamos vietos kažkam kitam. Man patinka, kai nesimiega būtent tada, kai nakties angelai apreiškia savo drėgnų lopšinių aromatą, dvelkiantį švytrūnais..., o sapnų gaudyklės, apsvaigusios nuo mano jautrumo, kurį paleidau (o galbūt ir AP-leidau), atskleidžia Amžinojo rato sapnus. Man patinka, kad šį kartą aš esu viso labo tik stebėtoja, o ne dalyvė. Ši pabaiga manęs nepalietė. Ji manęs nekvietė atsisveikinti ir netgi neįkvėpė ką nors sukurti. Man patinka jausti, kiek daug ramybės apsigyveno tame ilgesyje, kuris kažkada (už 4 - 5 mėnesių) susikurs mano pasaulyje, kai prisiminusi vasarą, šilta ranka glostysiu šalčio paliktus pėdsakus jūros paviršiuje...., juk vasara yra manyje. Man patinka, kad šis vakaras jaukus ir šitaip lengva kvėpuoti.. Štai tokia neskubančio rugsėjo terapija :)
Jelena Simonova RAGANA
Jelena Simonova RAGANA
RSS Feed
