Įdomus dalykas: daugumoje laiškelių, kuriuos gaunu, ir taip pat konsultacijų metu žmonės neretai klausia tai, ką ir taip artimiausiu metu, pavyzdžiui kelių dienų bėgyje, sužinos: ar pavyks įsidarbinti po apsilankymo darbo pokalbyje? Ar gaus paskolą banke būstui įsigyti, ar pavyks susitaikyti su rūpimu žmogumi, kurį matys rytoj? ir pan. Tarp eilučių „šmėžuoja“ baikštus ir tuo pačiu kategoriškas perspėjimas, jog neigiamas atsakymas uždarys duris, o pasaulis tokiu atveju beviltiškai susitrauks, pavirs į biserio karoliuką, kuris tuoj pat išsprūs iš rankų. Vis klausiu savęs: kas priverčia šitaip nekantrauti, siekiant kuo greičiau sutrumpinti laukimo minučių grandinę? Kodėl nežinomybė, kuri yra neatsiejama žmogiškos būties dalis, yra tai, ką nuolat siekiama sunaikinti arba peržengti, žūtbūt ją paverčiant saugumą užtikrinančiu žinojimu bei akivaizdumu? Juk būtent nežinomybėje atsiskleidžia buvimo šiame pasaulyje trapumas, suteikiantis kasdienybei savotiško žavesio. Laukimas ir jį lydintis jaudulys išlaisvina kur kas daugiau gyvenimo skonio nei absoliutus žinojimas to, kas bus, tad kodėl šias gyvenimą inspiruojančias kibirkštėles reikia iš savęs atimti? Kiekvieną kartą žmogui nerimastingai klausiant, kas jo laukia, taip smagu nupiešti jo klausimų žemėlapyje kryžkelę, kuri atgręžia jį į save patį, jo žmogiškas galimybes, atsakomybę rinktis bei kurti savo gyvenimą, net ir tais atvejais, jei nepavyko įsidarbinti ten, kur tikėjosi, o bankas nedavė paskolos. Apribojimas unikaliu būdu sukuria būties prieaugį, nes išsilaisvina dar daugiau kelių bei galimybių būti, - tereikia pasirinkti ......ir skanauti ;)
Jelena Simonova RAGANA
Jelena Simonova RAGANA
RSS Feed
