Pirmieji užkalbėjimų „ritualai“ buvo skirti man pačiai. Specifines cerebrinio paralyžiaus grimasas gana dažnai atpažindavau kitų vaikų veiduose, nes vaikystėje daug laiko praleisdavau gydymo įstaigose, kuriose susiburdavo vaikai, paženklinti ta pačia diagnoze kaip ir aš, bei jų tėvai, pasiklydę tarp nuovargio, vilties praradimo bei stebuklo laukimo. Didžiulį būties svorį užkraunantis ligos antspaudas mano tuo metu vaikiškoje sąmonėje sukurdavo konfliktą: jis buvo sunkiai suderinamas su nerūpestingu skambiu juoku, kuriuo juokėsi fiziškai sveiki vaikai. Juk tas pačias cerebrinio paralyžiaus grimasas, tik besireiškiančias kur kas švelnesne forma, matydavau žiūrėdama į savo atspindį veidrodyje, bergždžiai ieškodama ten moteriško grožio pėdsakų.... Man negėda pripažinti, kad nuo pat vaikystės svajojau būti ......graži. O dar, jausdama dėl savo diagnozės ir riboto judėjimo nepakeliamą kaltės jausmą prieš savo tėvus ir brolį, įsivaizdavau, kad turiu būti pati protingiausia ir geriausia, kad jie galėtų nuoširdžiai manimi didžiuotis. Aštrūs kontrastai tarp tos besišypsančios lėliško grožio mergaitės, kokią save piešiau nevilties akrilu svajonėse bei tos, kokią mane piešė nykūs veidrodžių vaiduokliai, išlaisvindavo stiprius, mano pilką vaikišką pasaulį sudrebinančius impulsus. Aš norėjau jį perkurti.... Aš dabar nepamenu žodžių, kuriais užkalbėdavau mamos virtas daržovių sriubas šaltinio, - jie tiesiog tekėjo mano venomis... Galbūt tik intuityviai „pagaudama“, kas yra moteriškas grožis, kiekvieną kartą vaizduotėje virš sriubos dubenėlio sukurdavau šviesos rutuliuką ir kartojau nežinia iš kur mano galvoje atsiradusias įmantrias grožio užkalbėjimų eiles... Aš puikiai atsimenu, kaip begalinis tikėjimas tų žodžių galia paprastą daržovių sriubą, pagamintą iš supjaustytų morkų, bulvių bei prieskoninių daržovių, „paversdavo“ grožio eliksyru ar stebuklingu valgiu, kurį privalėjau suvalgyti. Tai tęsėsi visą amžinybę......... Aukštakulniai bateliai? Jie neatsiejami nuo „užkalbėtų sriubų“ laikotarpio, mat tai buvo specialios paskirties avalynė – kuklios, gal kiek grubokos basutės, pasiūtos atsižvelgus į mano specifinį cerebrinio paralyžiaus atvejį, mat tik su tokiais galėjau palaipsniui prisijaukinti vaikščiojimą. Nuo tada nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be aukštakulnių batelių.... Šiandien, vos įžengę į mano namus, pirmiausia išvysite daugybę elegantiško bei itin rafinuoto stiliaus aukštakulnių batelių porų, kurių kiekvieną puošia prisegtas spalvotas drugelis, simbolizuojantis man asmeniškai svarbią transformaciją... Kiek juose subtilaus, bet tuo pačiu tokio įtikinamo, (tebūnie) naivaus pergalės dvelksmo... :) Kiekvienam mūsų anksčiau ar vėliau atsiveria galimybė bent prisiliesti prie prasmės, kurią slepia tampriai persipinusios žmogiškų patirčių priešybės: be sąstingio nebūna judėjimo, be ligos ir beviltiškumo nebūna vilties bei stebuklo, be žodžio ir minties – pasaulio.....
Jelena Simonova RAGANA
Jelena Simonova RAGANA