Jeigu reikėtų įvardyti daiktą, kuris mano gyvenime atliko tikrąją talismano funkciją, nė kiek nedvejodama sakyčiau: „bateliai“. Ikimokyklinio amžiaus laikais, dėl mano diagnozės - cerebrinio paralyžiaus, buvo nepaprastai sudėtinga parinkti man tinkamus batelius. Specialios paskirties avalynė, gaminama individualiai kiekvienam vaikui, atėjusiam į šį pasaulį su identiška diagnoze, buvo kiek gruboka ir visiškai nepatogi. Tačiau, klausydama gydytojų bei specialistų, kurie man tuos batukus suprojektuodavo, remiantis specifine mano pėdų bei atrofuotis linkusių kojų raumenų būkle, stengiausi save įtikinti, kad visi nepatogumai yra neatsiejama fizioterapinio gydymo bei reabilitacijos dalis. Fizinis skausmas, kurį kentėjau, besimokydama vaikščioti (bent ketveriais metais vėliau nei sveiki vaikai), nuolat kraujuojančios pūslės, kurias palikdavo kieti padų išlinkimai ant švelnios vaikiškų pėdų odos, ir, žinoma, nuolatiniai fiziniai pratimai, - visa tai buvo būtina tam, kad sustiprinti mano kojas bei pagaliau suteikti mano eisenai stabilumo.... Besimokydama pirmoje klasėje, jau kur kas stabiliau laikiausi ant kojų, tačiau kairę kojytę, kurios bukas paralyžiaus sąstingis bei įkyri įtampa vis nepaleisdavo, traukdavau, juokindama vaikus savo sinkopiniu neįprastu vaikščiojimu. Tuo metu svajojau, kad kokia nors pasakų fėja ar stebukladarys padovanotų man batelius, su kuriais galėčiau vaikščioti kaip visi kiti vaikai. Nepatikėsite, bet toks stebukladarys buvo atsiradęs mano gyvenime. Nuo devynerių metų nemažai laiko teko praleisti prie Juodosios jūros, nes būtent ten mano mama rado pagyvenusį gydytoją sidabrinėmis smulkiomis garbanėlėmis, kuris, taikydamas kompleksinį (netradicinį) gydymą vaikams su mano diagnoze, teikė grandiozinę reikšmę šių vaikų avimai avalynei. Būtent jis pagaliau atskleidė tą tobulą batelių padų kietumo, išlinkimų, linijų bei kulniukų aukščio formulę, kuri man labiausiai tiko, tad, avėdama pagal jo tikslias rekomendacijas pagamintus batelius, laikui bėgant pajutau savo kojose iki tol man nepažįstamą gyvybės pulsaciją, jėgą bei stiprybę, savo ruožtu mano vaikščiojimo įgūdžiai, sistemingai dedant milžiniškas pastangas, pradėjo sparčiai progresuoti. Neįsivaizduojamas STEBUKLAS!!! Ir kodėl net ir mūsų dienomis vis dar tenka girdėti (net ir iš profesionalių gydytojų), jog cerebrinis paralyžius yra nuosprendis? Taip, kiekvienas atvejis yra individualus bei unikalus, bet, patikėkite, daug kas priklauso nuo mūsų valios pastangų!!! Gydytojo – stebukladario man suprojektuoti bateliai niekada nebūtų sukūrę šio stebuklo, jei nuo pat pradžių būčiau pasirinkusi susitaikymą su esama situacija, pasyvų buvimą šiame pasaulyje. Ne!!! Aš jaučiausi pernelyg gyva ir labai norėjau vaikščioti. Todėl, nors mano liga pilnai nepagydoma, sukaupdama visas savo vaikiškas ir vėliau - paaugliškas jėgas bei užsispyrimą, beveik prarasdama sąmonę iš skausmo, ryžtingai laužiau paralyžiaus iššauktą sąstingį savo galūnėse........ Aš labai noriu įkvėpti „likimo“ seseris ir brolius, įžiebti viltį tose širdyse, kurios jos laukia labiau už viską pasaulyje..... Mano diagnozė pastebima ir dabar, bet gana dažnai nepažįstami asmenys net neįtaria, jog ji man yra. Kai kas pagalvoja, kad šlubčioju dėl banalios priežasties - man spaudžia nauji bateliai....... Ir vis dėlto nenuostabu, kad dabar, prabėgus metams, būdama suaugusi moteris, jaučiu šiltus sentimentus aukštakulniams bateliams. Būtent jie paradoksaliu būdu pakėlė aukštai ir tuo pačiu davė šį nepakartojamą beribės žemės po kojomis pojūtį..... Perdėtas pasiaukojimas moteriškumui? Tebūnie – taip!!! Kiekvienas turime savo sielos gelmių suformuotą paaiškinimą, kodėl šiandien esame tokie, kokie esame.... Kiekvienam šiame gyvenime tenka avėti savo batus ir liudyti savuoju unikaliu buvimu čia ir dabar juose slypinčią jautrią kunkuliuojančią istoriją....
Jelena Simonova RAGANA
Jelena Simonova RAGANA
RSS Feed
