DIENORAŠTIS

NESUPRAS

12/6/2021

Visada bus tokių, kurie nesupras... Sugalvos tūkstančius Tave paneigiančių argumentų, kad bent savo siauroje vaizduotėje atimtų iš Tavęs teisę būti tuo, kas iš tiesų esi... Išjuoks pamiršę, kokie pažeidžiami bei trapūs jie iš tiesų yra ir drebės, kad tik patys bei jų artimieji nebūtų užpulti tokių, kaip jie... Skaičiuos Tavo suknelės ir blakstienų milimetrus bei nuodėmes... Apkalbės, springdami klampaus pavydo demonais... Kvestionuos Tavo pasaulį... Svajos Tave sumenkinti, nureikšminti, matyti Tavo pralaimėjimą, kad bent šitokiu būdu ir bent trumpam pajausti savo "pridėtinę" vertę...

Aukštyn galvą, Mergyt, kad ir kiek Tau būtų - 17 ar 77!!!...

Klausyk TIK savo taurios širdies ♡ Pasitikėk savo ištikimais Angelais, kurie Tave daugybę kartų apsaugojo savo skaidriais sparnais bei nematomu, bet įtikinamu buvimu... Skinkis kelią, kurį pasirinkai... Tą kelią, kuris yra TIK Tavo, Tau ir dėl Tavęs...

Su MEILE,
Jelena Simonova RAGANA

(c) Jelena Simonova, 2021.

2 Comments

HEITERIUKAMS......

4/2/2021

0 Comments

Kad ir kokią storą odą būčiau užsiauginusi dėl vaikystėje patirtų patyčių, šis klausimas visada liks vienas jautriausių. Nors jaučiuosi pakankamai atspari agresyvioms atakoms, kurios vis reiškiasi mano atžvilgiu komentaruose ir netgi rašant man asmeniškai, visgi, reflektuojant, kokiu globaliu bei nekontroliuojamu mastu mūsų dienomis tai vyksta virtualioje erdvėje, kartais pasidaro išties graudu.

Visgi aš džiaugiuosi, jog po truputį suleidžia šaknis nauja mada: vis dažniau su "drąsuolėmis" bei "drąsuoliais", leidžiančiais sau išjungus "filtrus" šmeižti kitus žmones, tvarkomasi pasitelkus teisines priemones. Vienas tokių, persigandęs, jog nejuokauju ir supratęs, jog jam iš tiesų gali tekti atsisveikinti su pinigų suma, kuri yra numatyta tokiais atvejais, su putomis burnoje prisiekinėjo man pasiimti visą savo purvelį "atgal" ir viešai manęs atsiprašyti. Pasirodė, šis dalykas veikia ;)

Mielieji, na, galime dar 50 kartų atšvęsti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, bet NIEKADA NEBŪSIME IŠ TIKRŲJŲ LAISVI, jeigu požiūrio, tautybės, seksualinės orientacijos, religinių ar politinių įsitikinimų, gyvenimo būdo ir išvaizdos kitoniškumą pasitiksime su agresija bei gynybiškai pasireiškiančia verbaline destrukcija.

Atsigręžkime kiekvienas į save. Kodėl Tave taip lengvai griauna kito žmogaus noras, drąsa ir gebėjimas būti savimi? Žmogau, koks Tau skirtumas, kokio ilgio mano suknelė? Kodėl Tau rūpi, ką myli bei ką daro su savo gyvenimu kitas žmogus? Kodėl Tave šitaip žeidžia ar pykdo, jog kažkas maitinasi vien daržovėmis, nepripažįsta farmacijos pasiekimų arba, priešingai, nusprendė paskiepyti savo vaikus nuo visų įmanomų ir neįmanomų ligų? Kokio velnio skaičiuoji jo arba jos plastines operacijas ir leidi sau šaipytis bei savo nuožiūra spekuliuoti jų pagrįstumo arba nepagrįstumo klausimais, nuleisdama(s) žemiau "plintuso" kito žmogaus motyvus, kodėl jis ar ji pasiryžo šiam žingsniui?

Kodėl reikia burbuliuoti bei springti pykčiu vos pamačius, kad kažkas gyvena kitaip nei Tu, yra storesnis už Tave arba plonesnis, dirbtinesnis arba, priešingai, natūralesnis bei kitaip supranta saviraišką, grožį, kūrybą, galiausiai - gyvenimą?

Tiesiog kiekvieną kartą, rašydama(s) šlykštų komentarą apie kitą žmogų, stabtelėk: KODĖL TU TAI DARAI? Ar tikrai Tavo vidus yra TIEK supuvęs, kad turi užbaigti šį purviną sakinį, kuris iš tiesų (susimąstyk!!!) daug daugiau pasako api Tave, nei apie tą žmogų, kuri niekini? Tikrai manai, kad šis negarbingas bei apgailėtinas "teritorijos žymėjimas" po straipsniais bei postais, tėra vienintelė galimybė pajusti savo reikšmingumą?

Labai apmaudu, kad LAISVĖ suprantama, kaip galimybė nevaržomai tyčiotis iš kito žmogaus, savo ruožtu kai kas nesugeba atskirti kito žmogaus "dūchinimo" nuo konstruktyvios bei taktiškai pateiktos kritikos. Ir be galo liūdna, jog už tipinės frazės - "čia tokia yra mano nuomonė!!! Ir taškas!!!", kuria nemaža dalis šmeižikų bando pateisinti savo užgauliojančius pasisakymus, daugeliu atvejų nėra jokio minties gilio bei judėjimo... Nėra netgi primityvaus argumentuoto turinio, su kuriuo būtų galima diskutuoti.

Jelena Simonova RAGANA

(c) Jelena Simonova, 2021.

0 Comments

MOTERIAI ....APIE SUGRĮŽIMĄ Į SAVE....

29/1/2021

0 Comments

Ne per seniausiai vieno maginio ritualo metu purpurinių žvakių liepsnose deginau cinamono lazdelių kraštus, rituališkai išlaisvindama tai, kas buvo reikalinga mano ruošiamiems moteriškiems amuletams... Kai užuodžiau saldžiai magiškus smilkstančio cinamono dūmus, užliejo maloni šiluma ir, lyg senas draugas, apsireiškė nepaprastai svarbus, bet labai paprastas suvokimas. Vienas tų, kuriuos pamirštame, bet kuriam aplankius išnyra perfrazuota Goethe'ės citata: "Sustok akimirka žavinga...", kurią įvairiomis progomis vis pasiskoliname iš "Fausto" :)

Tau taip būna? :) Kartais staiga suvoki kažką labai svarbaus, ir pagalvoji, kaip būtų nuostabu nuolat TAI suvokti, tuomet gyvenimas praskaidrėtų... Ir sunkiomis akimirkomis pražystų bet kokį sunkumą bei nepakeliamumą pranokstanti Tave pakelianti ir motyvuojanti prasmė... Visa tai - ne apie dūmus... :) Jeigu atvirai, aš nerūkau ir kažkodėl net neatgaminu, ar buvau kada nors gyvenime bandžiusi rūkyti!!! Priminkite man, prašau, jei kas pamenate, jog tai kada nors buvo nutikę... :D

Visa tai - apie moteriškumą. Arba, tiksliau, apie tai, kaip mes, Moterys, sąveikaujame su savo pačių moteriškumu... Užuodžiusi gurmaniškų cinamono dūmų aromatą bei tęsdama amuletų gamybos ritualą, aš pasijaučiau maksimaliai savimi, moteriška, graži, magiška - kas aš iš tiesų esu, matematiškai tiksliai savo vietoje, darydama tai, ką aš turiu šiame gyvenime daryti. Neslėpsiu, pastaruoju metu moteriškų amuletų tenka gaminti vis daugiau.. Ir vis dažniau tenka skaityti nerimo ir sielvarto perpildytus moteriškus laiškus....

  Amuletą, aš, žinoma, pagaminsiu ♡, BET....

Suprask, Tu turi tą mygtuką, kurį paspaudus, staiga suvoki kažką svarbaus, sugrįžti į save, pasijauti stipri, pilnavertė bei moteriška, net jei pastaruoju metu pro ašarų bei nuovargio miglą nematai pasaulio. Prašau, kad ir kaip būtų sudėtinga, niekada šito nepamiršk! Gal Tau tereikia perskaityti šias, arba atmintyje surasti kažkada anksčiau perskaitytos knygos eilutes? O gal turi paniūniuoti dainą, nuo kurios šiurpuliukai ima bėgioti Tavo švelniu kūnu bei pradeda dygti sparnai? Tu turi n receptų šiam mygtukui paspausti!!! Apsirenk arba nusirenk! Susitvarkyk! Arba, priešingai, praleisk visą dieną susivėlusi lovoje, jei būtent to Tau reikia! Pasidaryk banano, pieno ir medaus veido kaukę! Suvalgyk ką nors arba badauk, jei dėl to jautiesi geriau! Šok mušant 90 - ųjų diskotekų ritmui arba ištirpk Beethoveno "Mėnesienos sonatoje"... Nesvarbu, ką Tu padarysi. Vien suvokimas, kad kažką darai dėl savęs privers Tave pasijausti geriau.

Su MEILE,
Jelena Simonova RAGANA

(c) Jelena Simonova, 2021.

0 Comments

KAIP JUMS SEKASI, DABARTISTAI IR DABARTISTĖS?

17/1/2021

0 Comments

Iš vieno protingo žmogaus kartą teko išgirsti štai tokią mintį: "tie, kurie nori būti bei gyventi čia ir dabar, meluoja, nes iš tiesų jie bijo net pagalvoti apie tai, jog kažkur kitur gali būti daug geriau nei ten, kur jie yra priversti būti". Hmmm....

Ar tai reikštų, kad, jei tik būtume prieš save visiškai atviri, tektų pripažinti, jog iš tiesų norime būti ne čia, bet visiškai kitoje gyvenimiškoje situacijoje? Dirbtume kitą darbą už visiškai kitokį atlyginimą arba kai kas galbūt pasirinktų visiškai nedirbti, jei tik gyvenimas būtų su kaupu viskuo aprūpintas? Pasirinktume kitus gyvenimo partnerius, kitą draugų ratą bei gyventume, pavyzdžiui, saulėtuose Maldyvuose?

Galiausiai tai reikštų, kad visos mūsų dienomis populiarios išorinės agitacijos bei iš vidaus kylantys imperatyvai - GYVENTI ČIA IR DABAR - tėra primityvūs, bet nepaprastai patogūs įrankiai, padedantys pateisinti savo neveiklumą bei negebėjimą sukurti tokį gyvenimą, apie kokį svajoji.

Kaaaaažkaip....

Ir vis dėlto tame glūdi "stebuklingas" savitai rezonuojančios prasmės trupinėlis, kuris priverčia mažų mažiausiai į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitaip :)

Iki antrojo karantino buvau absoliuti dabartistė. Bent jau man taip atrodė :) Pirmojo karantino padiktuotą dienotvarkę kuo puikiausiai paverčiau kūrybos sala. Užsidariusi tarp keturių sienų po truputį pradėjau kurti naujus kūrinius, papuošalus, daugybę naujų aromatų ir kitus dalykus. O vakarais tarp tų pačių sienų skambėdavo mano atliekami vokaliniai pratimai, kaip kažkada muzikos mokyklos laikais: " MA-ME-MI-MO-MU"...

Ir aš buvau toje karantino dabartyje pilnai bei absoliučiai. Tikrai nenorėjau atsidurti kažkur kitur ar veikti kažką kita, nors neslėpsiu, konsultacijų telefonu perteklius mane buvo "suvalgęs" tiek, kad per du mėnesius buvo nukritę geri 5 kilogramai.

Antrojo karantino metu - viskas kitaip... Taip, aš mėgaujuosi viskuo, kas natūraliai ateina: žiemos peizažais, kurių pasiilgau, savo darbu, kūrybiniais išsipildymais, klampiais ritualų dūmais ir magijos magnetizmu, kuriame "išsitaško" mano vidinė ragana, bendravimu su namiškiais bei naujais kulinariniais receptais, BET...

♡ Turiu pripažinti, kad šiomis dienomis kaip niekada JAUČIU, kad kai kurie man svarbūs procesai beviltiškai sustojo. Nutrūko suplanuoti klipų filmavimai, naujų jau sukurtų kūrinių įrašinėjimas įrašų studijoje ir ta nerūpestinga bei nevaržanti kasdienybė, kuri užkraudavo kur kas mažiau atsakomybės už kitus žmones. Jokios tragedijos tame, žinoma, nėra, bet mano dabarties patyrimas gerokai pasikeitė.

Man yra gera joje būti, bet aš atvirai ir aistringai projektuoju save į tą buvimą, kuris geriausiu atveju atsivers po karantino. Aš kažkodėl to labai laukiu.... Ir man NE GĖDA pripažinti, jog šį kartą aš ne tik mėgaujuos dabarties siūlomais įspūdžių kokteiliais, bet ir atvirai pareiškiu, kad man jų neužtenka!

Visada teigiau, kad laimingi yra tie, kurie džiaugiasi tuo, ką turi šiandien. Visgi karantinas kiek pakoregavo šią nuostatą. Ir šiandien aš manau, kad harmoningas santykis su dabartimi bei savimi (kas ne mažiau svarbu ), išsiskleidžia ne tik tada, kai besąlygiškai priėmi dabarties duotybes ir sugebi neverkšlenti dėl to, ko neturi arba kur nesi, bet pirmiausia tuomet, kai nebijai sukurti jautrios akistatos su savo dabarties nepakankamumu bei sukelti jos pavydą dėl artimiausios ateities, su kuria flirtuoji ir apie kurią galvoji, bei kurią nekantrauji paversti šios nepakankamos, bet savaip žavios dabarties tęsiniu.

Su MEILE,
Jelena Simonova RAGANA

(c) Jelena Simonova, 2021.

0 Comments

50 RAUDONŲ ATSPALVIŲ....

18/12/2020

0 Comments

Ar prisimeni tokią dieną, kai nuoširdžiai visa savo esybe užsimanei raudonos spalvos? Mane periodiškai ir dažniausiai visiškai netikėtai aplanko štai tokios marsietiškos nuotaikos :) Tuomet parduotuvių vitrinose bei lentynose arba savo drabužių spintoje nejučia nusižiūriu štai tokį egzempliorių, spinduliuojantį kraštutinį aktyvumą bei aistrą gyvenimui :)

Pamenu, kai buvau ikimokyklinio amžiaus mergaitė, svajojau apie raudonus batukus. Dabar visiškai nesistebiu, jog mane buvo aplankęs šis noras, kuris, beje, išsipildė ;) Dėl mano neatšaukiamos diagnozės, cerebrinio paralyžiaus, ir taip pat - raumenų polinkio į atrofiją, mano judėjimas erdvėje buvo ganėtinai ribotas. Matomai, mano vaikiškoje sąmonėje neatsitiktinai šmėžavo ryškūs archajiniai raudonumo archetipai. Skaisčiai raudona spalva siejosi su jėga bei stiprybe, t.y., būtent tais dalykais, kurių tuo metu ypatingai trūko mano raumenims, kad tvirtai laikyčiausi ant kojų ir stabiliai bei užtikrintai vaikščiočiau... Ir, žinoma, raudona yra iššūkių bei kovos spalva... Mėgindama sugyventi su savo liga ir transformacijomis, kurios manęs laukė, jų neišvengiau...

Aš intuityviai jaučiau raudonos spalvos gyvybingą užtaisą bei savo vaikiškoje vaizduotėje vis piešdavau save avinčią gražius raudonus batelius, bėgiojančią ir šokinėjančią per balas, kaip tai darydavo sveiki vaikai....

Šiuo metu raudonų atspalvių paletę, pradedant blankiu koralo atspalviu ir baigiant tamsiais prisirpusių vyšnių tonais, asocijuoju su gerokai subtilesne aktyvumo forma, persipinusia su džiaugsmo, jausmingumo bei gyvenimo kaip ypatingos šventės patyrimo vibracijomis....

Priminsiu, jog paprastai raudona spalva, kaip ir bet kuris jos atspalvis, pasiteisina tais atvejais, kai iki tikslo pasiekimo lieka vienas vienintelis žingsnis bei turime žūtbūt sukaupti ir tikslingai koncentruoti savo dėmesį bei resursus. Taip pat - kai mums vos vos trūksta gero "spyrio į užpakalį" ar to stebuklingai lemiamo pasitikėjimo savimi lašelio, kad pagaliau pradėtume įgyvendinti tai, kas mums svarbu. Taigi raudonų atspalvių paletė kuo puikiausiai atlieka savo funkciją, jeigu visumoje jaučiamės gerai ir mums tereikia vos vos save "pakelti" - įkvėpti drąsos, kad išskleistume sparnus, siektume, pa-siektume ir triumfuotume....

Visgi, jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių pasitikėjimo savimi ypatingai trūksta arba kamuoja depresinės bei priešdepresinės nuotaikos, raudoną spalvą reikėtų rinktis atsargiai, nes tokiais atvejais ji ne pakelia mus, bet, priešingai, "prispaudžia", užgožia, kelia susierzinimą, beviltiškumą ir kitas negatyvias emocines apraiškas....

O kada raudonus atspalvius renkiesi Tu? ;)

Su MEILE,
Jelena Simonova RAGANA

(c) Jelena Simonova, 2020.

0 Comments

KODĖL NEPAVYKSTA JOS ARBA JO PALEISTI?

2/11/2020

2 Comments

NEGALIME PALEISTI TŲ, KURIEMS ATIDAVĖME PER DAUG

Bendravimas ir buvimas su žmogumi, kuriam nesame abejingi, neišvengiamai reikalauja tam tikrų geranoriškų investicijų, kurios gali būti įvairaus pobūdžio: laikas, dėmesys, pastangos, ryšio su šiuo žmogumi palaikymas arba tam tikrais atvejais – finansinės investicijos. Taip pat į bendravimą su mums rūpimu žmogumi investuojame: kantrybę, emocinius resursus, pastangas jį suprasti bei prisitaikyti prie jo. Puiku, jeigu žmonės, kurdami santykius, įneša indėlį, kuris atitinka vienas kito poreikius. Tačiau, jei vienas bendraujančiųjų kur kas labiau suinteresuotas bendrauti, tam tikrais atvejais jam tenka aukotis arba kovoti, kad ryšys su brangiu žmogumi apskritai būtų. Savo ruožtu kitas labiau linkęs imti negu duoti bei patį santykį laiko savaime suprantamu dalyku, kuris nieko iš jo nereikalauja. Neproporcingos investicijos į santykį sukuria situaciją, kai vienam partnerių santykis pasidaro itin brangus. Buvimas amžinai duodančiu bei santykį palaikančiu „donoru“ virsta įpročiu, be kuriuo neįsivaizduojamas gyvenimas. Savo ruožtu kitas žmogus, nieko neduodamas (ar per mažai duodamas) atgal, palaipsniui nuvertina bendravimą, kuris kitam yra nepaprastai svarbus. Būtent tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios tas, kuris nieko neinvestuoja į santykį, gana lengvai jį nutraukia. Pasitaiko išimčių, pavyzdžiui, asmuo, kuris nieko neinvestuoja į santykį, visgi ir toliau jį palaiko, pavyzdžiui, dėl praktinės naudos arba patogumo.

Jeigu jauti, jog nuo pat pradžių Tau patinkantis žmogus įvairiose situacijose yra linkęs daugiau imti nei duoti arba nuolat balansuoja tarp svarstymų - būti su Tavimi, leisdama(s) Tau būti arti, ar nebūti, sukurdama(s) distanciją bei staiga pradėdama(s) šalčiau su Tavimi elgtis, iškyla didžiulė grėsmė pakliūti į „užburtą ratą“. Tokiu atveju besąlygiškai atiduosi save šiam žmogui ir galiausiai tapsi emociškai priklausoma(s) nuo jo. Juk kuo daugiau atiduodame, tuo sunkiau paleidžiame. Geriausia kuo anksčiau atvirai sau pripažinti, jog tai vyksta, bei nutraukti ryšį, kol nėra vėlu. Vargu, ar kada nors jausies tokiame santykyje gerai. Visgi sunkiausia yra padėti tašką, todėl daugeliu atvejų pasirenkama nuolat aukotis dėl kito žmogaus bei toliau „auginti“ emocinę priklausomybę nuo jo, naiviai tikintis, jog vieną dieną situacija pasikeis.

Kai tenka skirtis su žmogumi, kuriame visiškai „ištirpai“, skyrybos išgyvenamos itin sunkiai, savo ruožtu kito žmogaus paleidimo procesas tam tikrais atvejais užsitęsia. Kartais Tau gali atrodyti, kad jis arba ji išsinešė su savimi didžiulę Tavo esybės dalį. Jeigu du žmonės, sąveikaudami vienas su kitu bei palaikydami ryšį, daugiau ar mažiau vienodai investavo į santykį, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių nusprendė jį nutraukti, skyrybos įvyksta kur kas lengviau, kaip, beje, ir vienas kito paleidimas.

NEGALIME PAMIRŠTI ŽMOGAUS, JEIGU NEIŠSIPILDĖ KAŽKAS SVARBAUS

Kai tik sutinkame žmogų, kuris mums patinka, jei tik gauname atsaką, neišvengiamai gimsta lūkesčiai bei svajonės. Juk žmogus mus traukia ne tiek dėl išorinių savybių ar jo vidinio pasaulio ypatumų, bet pirmiausia dėl įsivaizdavimo, KAIP mes potencialiai galėtume būti santykyje su šiuo nuostabiu žmogumi bei KĄ kartu galime patirti. Be jokių abejonių, jei tik yra kliūčių, dėl kurių neturime galimybės tuoj pat pasinerti į trokštamą romaną, poreikis būti su šiuo žmogumi staiga nutrūksta, arba, priešingai, pasidaro itin stiprus ar net skausmingas. Neišsipildžiusios svajonės ir nepasiteisinę lūkesčiai sužadina nuolatinį laukimą bei ilgesį, kurie neleidžia paleisti šio žmogaus. Mūsų mintyse įsitvirtina įsitikinimas, jog tai, kas geriausia bei gražiausia šiame pasaulyje, gali išsipildyti tik mums būnant su šiuo žmogumi. Ypatingai skausmingai kito žmogaus paleidimas vyksta tuo atveju, jeigu, santykiai kurį laiką vystėsi sklandžiai (bent jau taip atrodė ir nebuvo pagrindo manyti, jog kažkas buvo blogai), bet vienas bendraujančiųjų STAIGA, dėl konkrečių arba neįvardytų priežasčių, nusprendžia nutraukti ryšį.

NEGALIME PALEISTI ŽMOGAUS, KURIAM KAŽKO NEATLEIDŽIAME

Tam tikrais atvejais santykį griauna liguistas vieno partnerių ego tenkinimas, kuris neišvengiamai dar labiau pagilina jo neišspręstas psichologines problemas. Taip nutinka, kai į laisvą partnerio reiškimąsi savo nuožiūra – jo arba jos susitikimus su draugais, finansinės sėkmės kūrimą ir kitus jo pasiekimus už santykio ribų, reaguojama itin jautriai. Susikuria vis stiprėjantis nesaugumo jausmas bei noras kontroliuoti kiekvieną partnerio žingsnį bei veiksmą. Neretai bandoma priversti partneri paklūsti savo valiai, įdarbinant vis įmantresnius manipuliacijos mechanizmus, priverčiant jį jausti kaltės jausmą.

Iš tiesų, kuo mažiau pasisaviname kitą žmogų, tuo sveikesnį bei adekvatesnį santykį su juo palaikome. Santykyje, kuriame vieno žmogaus poelgiai bei veiksmai privalo visapusiškai tarnauti kito žmogaus poreikiams, gali įvykti negrįžtamas dalykas: nuolat besiaukojantis partneris vieną dieną atsipeikėja ir nusprendžia nutraukti ryšį, kuris jam trukdo būti savimi, augti bei tobulėti. Savo ruožtu asmuo, kurio ego santykyje buvo „maitinamas“ bei kurio valia nuolat buvo besąlygiškai vykdoma partnerio vidinių resursų, pasiekimų ir savęs aukojimo sąskaita, supyksta, pasijaučia išduotas bei ilgai negali atleisti bei, atitinkamai, paleisti savo „maitintojo“.

Jeigu Tavo gyvenime yra bent vienas žmogus, kuriam, net ir praėjus mėnesiams ar daugeliui metų, negali atleisti jo pasitraukimo iš Tavo gyvenimo, yra tikimybė, jog per daug jam savęs atidavei, nieko negaudama(s) atgal, arba, priešingai, jo dėmesys, veiksmai ir poelgiai „maitino“ Tavo ego. Svarbu išmokti gerai jaustis su savimi ir prisijaukinti savo vienatvę. Savo ego reikėtų išmokti stiprinti ne kito žmogaus atsidavimo Tau sąskaita, bet pirmiausia - turininga bei Tave auginančia įdomia savęs realizacija. Komplikuotą santykį su savimi išduoda mintys: „aš negaliu pakelti vienatvės“, „be jo (ar jos) aš esu niekas“ arba „jis (ji) privalo mane mylėti, juk aš tiek dėl jo(s) padariau!!!“. Kuo mažiau Tavo subjektyvus laimės pojūtis priklauso nuo kitų žmonių ir / ar kito žmogaus, tuo sveikesnius bei brandesnius santykius potencialiai sugebi užmegzti bei palaikyti. Dar daugiau: mes nebūsime įdomūs kitiems, jeigu patys sau esame neįdomūs ir buvimas su savimi prižadina nereikalingumo jausmą.

Su MEILE,
Jelena Simonova RAGANA

© Jelena Simonova, 2020

2 Comments

2011 .... 2020 .... <3 ........

19/10/2020

0 Comments

2011 m. rudens fotografija. Tuos metus drąsiai pavadinčiau pereinamojo laikotarpio periodu, kurį taip akivaizdžiai, taip rūpestingai ir beveik stebuklingai Kai Kas palaimino... Tuo metu kaip niekada anksčiau jaučiausi trapi ir tuo pačiu - VEDAMA ir APSAUGOTA.

Prasidėjus 2011 m., žiemą, apsigyniau daktaro disertaciją bei įgijau humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį. Tačiau tai nebuvo tik formalumas. Tai - brūzgynai, labirintai, išbandymai, rebusai, kovos dėl kiekvienos mano parašytos eilutės, akistatos su savimi ir tuo, ką norėjau pasakyti pasauliui bei galiausiai - savita iniciacija, po kurios - absoliutus RESTART'as. Taip, gilesne egzistencine prasme vyko bei brendo kažkas svarbaus....

Po ilgo ruošimosi šiai procedūrai bei ypatingai po jos gyvenimas ir visos užduotys, kurias jis kėlė, net ir didžiulis dėstymo aukštosiose mokyklose krūvis - viskas kurį laiką atrodė lengva, paprasta ir pūkuota... :) Kas kada nors gynėsi daktaro tezes - žmogeliukai iš akademinio pasaulio bei tie, kuriems teko kada nors į jį pasinerti, ko gero, man pritars, jog biurokratinė rutina, apimanti visų reikalingų dokumentų paruošimą gynimui bei eilę kitų būtinų veiksmų, - visa tai pareikalaudavo tiek daug laiko, jėgų ir kantrybės, jog mes, doktorantai, pajuokaudavome, kad yra daug paprasčiau parengti dar vieną disertaciją ar dar kokį OPUS MAGNUM nei sutvarkyti visus formalumus, kuriuos numano gynimo procedūra :)

Tai - praeitis, kuri man davė išties daug... Ir žinote ką? Visai ne dėl daktaro laipsnio ;) 2011 m. ir po jų atsivėręs laikotatpis atvėrė daugybę naujų galimybių būti, jausti, bendrauti, pritarti, priešintis, skaityti, pažinti bei tikėti. Atsiskleidė naujos spalvos, atspalviai ir dar smulkesni, bet nepaprastai gyvybingi bei ryškūs - kiekvienas savaip būtini patyriminiai vienetai, kurie liko su manimi... Mano pasaulį praturtino nuojautos, aromatai, pustoniai, senovinių kalbų raidynai, niekada anksčiau negirdėtos melodijos, skoniai, subtili ir visgi nepaprastai stipri vidinė jėga, be kurios neįsivaizduoju savęs bei savo gyvenimo šiandien ;)

Su MEILE, ‍♡
Jelena Simonova RAGANA

© Jelena Simonova, 2020.

0 Comments

VIENAS DESTRUKTYVIAUSIŲ KASDIENIŲ STRESŲ - SKUBĖJIMAS

12/10/2020

1 Comment

Rašydama apie mus traumuojantį skubėjimą, turiu minty tas giliai asmenines skubėjimo akimirkas, kurios tam tikra prasme atima iš mūsų asmeniškumą bei autentiško buvimo, įsigilinus į tai, kame ir kodėl esame, jausmą.

Kai nebelieka laiko pietums ir dėl perdėto užimtumo liekame nepavalgę, suvalgome tai, kas "papuola" po ranka, pavyzdžiui, sausainius, kuriais pavaišino kolega dar praeitą savaitę, sėdėdami prie kompiuterio, net nejausdami skonio sukramtome tai, ką ryte paskubomis įdėjome į suglamžytą celofaninį maišelį arba, geriausiu atveju, suvalgome tai, kas, visiškai nepriklausomai nuo mūsų norų ir gurmaniškų poreikių, yra pagaminta dienos pietums čia pat lokalizuotoje kavinėje.

Mes prarandame ryšį su savimi, kai, skubėdami į darbą, rengiamės tais pačiais rubais bei paskubomis griebiame aksesuarus, kuriais puošėmės vakar, užvakar ir dar n savaičių prieš tai, nes neturėjome laiko ir, tiesą pasakius, nematėme reikalo ištraukti iš spintos tai, kas nustumta joje kiek toliau bei giliau, bet kuo puikiausiai padėtų mums sukurti naujus derinius savo įvaizdžiui bei atitinkamai nuotaikai išreikšti, žinoma, jei tik matytume prasmę tam skirti laiko....

Hm... Atrodytų, visiški niekai. Banalūs dalykai, kuriems galbūt iš tiesų būtų gaila ir net kvaila skirti daug laiko.

Ir vis dėlto pabandyk bent savaitę pagyventi kitaip bei skirti laiko šių banalių dalykų apmąstymui ir planavimui ;) Juk gali valgyti ne tam, kad tiesiog numalšintum alkį bei turėtum jėgų ir energijos tolimesniam skubėjimui, bet tam, kad SKANIAI pavalgytum bei pasimėgautum maistu. Ir galiausiai juk ryte gali apsirengti ne spontaniškai, įjungusi(ęs) autopilotą bei turėdama(s) galvoje tūkstantį rūpesčių bei darbų, kuriuos turėsi šiandien nudirbti, bet kruopščiai apgalvodama(s) kiekvieną detalę - kaip Tu jautiesi, kaip Tu šiandien nori atrodyti, kokias spalvas norėtum derinti ir kaip norėtum kvepėti...

Kadangi mano nenormuotas raganiškas grafikas tiesiogiai priklauso nuo besikreipiančiųjų srauto, jau seniai neturiu laisvadienių. Ir vis dėlto pastaruoju metu bandau prisijaukinti laiką iš naujo - taip, kad greta spontaniškumo bei automatizuotų veiksmų liktų daugiau laiko pajautimui: kada, kur ir kodėl aš noriu būti? Kaip aš noriu atrodyti? Kaip turėčiau dėlioti savaitės tvarkaraščius bei kiek žmonių priimti, kad liktų pakankamai laiko papuošalų, muzikos kūrinių, kvepalų kūrybai, postų rašymui ir bent minimaliai - poilsiui?! Kur su mylimu žmogumi važiuosime vakarieniauti ar mieliau gaminsiu pati? ;) Ką aš noriu skaityti po vidurnakčio, besidžiaugdama sau skirtu laiku? Kokia muzika šiuo metu rezonuoja su mano savijauta? Kokią sumą artimiausiu metu skirsiu apleistų gyvūnų veterinarinėms išlaidoms ir ar užsakiau maistuko savo globojamiems gyvūnams bei paukščiams? Ką galėčiau padaryti dėl savo namų, kad jie būtų jaukesni bei kiek laiko tam skirsiu? Kokia bus mano nauja įrašyta daina? Apie ką noriu dainuoti, rašyti, svajoti, juoktis, verkti, pasakoti?...

Banalu? Galbūt. Kažkas pagalvos: "neturi problemų ta Jelena...", "kad man jos rūpesčiai...", "turėtų 3 vaikus, suprastų, kas yra skubėjimas ir lėkimas..."

Taip, sutinku, kiekvienam - savo rūpesčiai bei gyvenimiškos užduotys... Bet pagalvok: juk gyvenimas iš tiesų nėra vien skubėjimas ir rūpesčiai? Na, nebent patys jį jais paverčiame.. ;)

Su MEILE, ❣
Jelena Simonova RAGANA

© Jelena Simonova, 2020.

1 Comment

O ko TU iš tikrųjų nori? ;)

2/10/2020

0 Comments

Įsivaizduok, kad Tavo kasdienybė - didžiulis žemėlapis, kurio kiekvieną detalę matai prieš savo akis. Čia pat Kažkieno ranka nubrėžė vektorius, simbolizuojančius galimybių ir tolimesnės Tavo kasdienybės galimų scenarijų alternatyvas....
Tu gali rinktis... Iš tiesų mes kiekvienas turime tokią galimybę, nes fatališkų bei 100 proc. nulemtų įvykių, negrįžtamų aplinkybių ir situacijų mūsų gyvenime yra tik viena kita. Visa kita - K R Y Ž K E L Ė S. Mes renkamės. Dar daugiau: mes patys sprendžiame, ką daryti bei kaip sugyventi net ir su tomis duotybėmis, kurių negalime pakeisti.
Taip, rinktis iš daugybės galimų variantų, kurių kiekvienas nedemonstruoja akivaizdaus pranašumo, yra sudėtingas ir nepaprastai atsakingas reikalas. Visgi labai svarbu atskirti savo tikruosius norus nuo tų, kuriuos Tau įteigė Tavo artimiausia aplinka ar banalus inertiškumas. Kartais, vedami aklos inercijos, mes patys save įtikiname, jog norime tų pačių dalykų, kurių norėjome vakar, ypač jeigu jie pareikalavo mūsų pastangų ar kitokio indėlio.
Pavyzdžiui, kai kas pagalvos: "kaip aš galiu nenorėti pagaliau gauti išsvajotas x pareigas prestižinėje įmonėje? Juk šitiek pinigų buvo investuota į studijas universitete...". Arba kitu atveju: "šitiek metų yra atiduota šitai sričiai!!! Kaip aš galiu ją palikti bei ieškoti savęs kitur, pradėti viską nuo nulio? Galų gale juk 45 ant nosies! Tikrai neverta blaškytis". Tam tikrais atvejais kyla grėsmė nepastebėti, jog mumyse įvyko svarbus pokytis ir iš tiesų norime kitko nei tai, kame esame, ką darome bei su kuo bendraujame.
Tiesiog pamėgink savęs paklausti: "KO AŠ NORIU ŠIANDIEN?". Atsakyk į šį klausimą kiek įmanoma detaliau. Po to, kad ir kaip (galbūt) kvailai skambėtų, dar kartą savęs paklausk: "O KO AŠ IŠ TIKRŲJŲ NORIU?". Galimas dalykas, jog atsakydama(s) į pirmą klausimą , išdėstysi savo norus kaip savaime suprantamą eilėraštį, kurį moki mintinai. Atsakydami antrą kartą, kai kurie Jūsų kiek kitaip sudėlios savo prioritetus. Atsakei visiškai vienodai į abu kartus? Nuoširdžiausi sveikinimai.... O gal verta savęs paklausti trečią kartą? ;) Sveiko smulkmeniškumo dozė tikrai pasiteisins bei padės išsiaiškinti tai, kas Tau yra svarbu ir neeikvoti savo laiko bei jėgų ten, kur B U V O, bet nebėra svarbu. Arba yra svarbu, bet ne Tau, o, pavyzdžiui, Tavo mamai ar kitam artimam žmogui, draugei, kolegoms... O Tu tik nesąmoningai pritempinėji savo norus "už ausų" prie to, ko pagal viską turėtum norėti.
Reikia didžiulės drąsos garsiai prisipažinti, jog iš tiesų nori visai kitų dalykų, nei iš Tavęs tikisi kiti ar pats / pati iš savęs tikiesi. O kartais tereikia tiesiog pažvelgti į viską kiek paprasčiau ir, lyg vaikas žaisdamas smėlio dėžėje, sudėlioti savo kaladėles bei smulkesnes kasdienybės daleles taip, kad susikūręs vaizdas Tave džiugintų.

Su MEILE, 💝🥀
Jelena Simonova RAGANA

© Jelena Simonova, 2020.

0 Comments

JUODOS DĖMĖS AR TAŠKIUKAI? ;)

30/9/2020

0 Comments

Juodos dėmės... Juk žinai, kiekviena(s) jų turime ;) Praeity, dabarty, mintyse... Jos pasižymi unikalia forma ir lyg antspaudai paženklina bei užrakina vieną ar kitą istoriją mūsų biografijoje.
Jeigu Tavo vidinis dėmesys pastaruoju metu yra nuolat sutelktas į kokį nors nemalonų įvykį, nesusipratimą, kaltės ir gėdos jausmą, ligą, nepasitenkinimą artimu žmogumi ar savimi dėl kokio nors neapgalvoto veiksmo, padidėjusį svorį, Tavo iš širdies parašytą laiškelį, į kurį kažkas neatsakė, ar darbdavį, kuris Tavęs neįvertino, pasistenk visą šią sprogstančią bei Tavo gerą savijautą nuodijančią nusivylimo energiją akimirkai pristabdyti.
Žinai, kartais yra labai svarbu sustoti ir nebemėginti vėl ir vėl keisti tai, kas nepriklauso nuo Tavo norų bei veiksmų. Sudėliok savo mintis. Atskirk šias neišvengiamybes nuo tų dalykų, kuriuos, kad ir didelių pastangų pagalba, bet visgi gali pakeisti.
Ką daryti su tomis juodomis dėmėmis, kurios yra čia pat bei savo nepakeliamu įkyriu juodumu gadina Tau nuotaiką ar net stumia žemyn?
Palik jas ramybėje. Jos yra didelės tol, kol "maitini" jas savo dėmesiu arba iš visų jėgų stengiesi jas užmaskuoti spalvotų guašų potėpiais. Nereikia. Nukreipk savo dėmesį kitur - į šypsenas, muzikos garsus, kavos aromatą ar tą nuostabiai paprastą rutiną - su dėkingumu pasitikti dar vieną rytą. Tu pamatysi, kaip Tavo juodos dėmės po kurio laiko pavirs į mažus juodus žirnelius ar net taškiukus.... ;)
❗Ir tuomet, kai ateis tam tinkamas laikas (!), kažkas svarbaus išsispręs be Tavo tiesioginio dalyvavimo. Net jeigu šiuo metu neturi atsakymų į "degančius" klausimus, pasistenk suprasti, jog tai, kas ir kaip šiandien vyksta, - paradoksaliu būdu Tau į gera...
Su MEILE,
Jelena Simonova RAGANA
© Jelena Simonova, 2020.

0 Comments

<<Previous

​© Jelena Simonova, 2016 - 2021.

© Jelena Simonova, 2016 - 2021.